Kodėl kai kurios visuomenės bei valstybės vystosi greitai ir efektyviai, o kitos visiškai nejuda į priekį arba progresuoja kur kas lėčiau. Kodėl vienų raida sustoja, o kitų – ne? Kodėl Ukraina vidutiniškai gyvena apskritai tris kartus blogiau nei Lenkija, nors jų klimato sąlygos yra maždaug panašios? Ir kodėl Amerika auga maždaug 3,5 proc. BVP metiniu greičiu, o Europa – tik puse procento?

Tai – antroji dalis (pirmoji – “Kodėl lenkai gyvena geriau?”). Patariu perskaityti ankstesnę, nes ji, mano nuomone, yra įžanginė ir labai svarbi, tačiau mes vis tiek tęsime toliau.

Išanalizavus literatūrą, galime postuluoti, kad visuomenės sėkmę ir vystymąsi nulemia šie pagrindiniai veiksniai. Pirmasis – šios visuomenės socialinis ir kultūrinis paveldas (truputį vėliau pakalbėsime, kas iš tiesų yra kultūra). Kitas veiksnys, apie kurį rimtai kalbėti tiesiog negalima, nes būsi užpultas ir pavadintas rasistu, tačiau kurį patvirtina visi moksliniai tyrimai – tai gyventojų IQ. Tai apima klausimą, kiek gyventojai yra protingesni ar kvailesni už kaimynus, bei kitus genetinius veiksnius.

Paaiškinsiu, koks yra skirtumas tarp pirmųjų ir antrųjų veiksnių: kultūra yra skiepijama – pavyzdžiui, jei paimsime kinietį vaiką ir įkursime jį etiopų šeimoje, tai užaugs etiopas. O genetiniai klausimai, tokie kaip IQ ir kiti aspektai, yra įgimti. Visi statistiniai bei empiriniai duomenys rodo, kad tiek kultūra, tiek įgimtos savybės vidutiniškai visuomenėje turi didžiulę reikšmę – tai yra pagrindiniai veiksniai.

Antriniai veiksniai yra šios visuomenės istorinė praeitis. Suprantama, kad jei gimėte Jungtinėse Valstijose, jūs stovite ant praėjusių kartų pečių. Jei gimėte vargšų šalyje, jūs, be viso kito, neturite ankstesnių kartų santaupų. Ir tik pačioje paskutinėje eilėje ekonominį vystymąsi nulemia geografija bei resursai. Štai šiuos keturis veiksnius mes vėliau savo cikle dar aptarsime.

Tačiau egzistuoja penktas ir pats svarbiausias veiksnys. Šis veiksnys egzistuoja išskirtinai demokratinėse sistemose – nesvarbu, ar jos tikrai demokratinės, ar pseudo demokratinės, – tačiau kai tik nelieka monarchijos ar tironijos ir kai tik visuomenė pradeda daryti įtaką savo politinio elito sprendimų priėmimui, tai mes vadiname demokratija. Tai reiškia, kad valdovui vienaip ar kitaip tenka skaitytis su tauta. Šioje terpėje atsiranda esminis veiksnys – memai, kuriais yra užpildytos šios visuomenės žmonių galvos. Būtent šis pagrindinis veiksnys bus šiandienos ir kito nagrinėjimo objektas.

Būtent dėl šios priežasties mano pateiktame pavyzdyje Lenkija gyvena tris kartus geriau nei Ukraina. Lenkijoje buvo mažiau sušaudytų Holodomoro metu ir represijose, tad ten išliko genofondas, ten kiek geresnė kultūra, nors ir nelabai daug, ten kiek aukštesnis IQ, taip pat nelabai daug, tačiau ten vyrauja kiti socialiniai ir politiniai memai. Apie juos šiandien ir pakalbėsime.

Pirmiausia, kas gi yra socialinis bei politinis memas? Jis gali būti tiek konstruktyvus, tiek destruktyvus. Pavyzdžiui: „Medicina turi būti nemokama – tai teisė“. Yra toks memas. Bet kodėl ji turi būti nemokama? Kodėl vanduo čiaupe turi būti mokamas? Kodėl maistas parduotuvėje turi būti mokamas, o štai medicina turėtų būti nemokama? Kodėl keliai turi būti nemokami? Kitas memas: „Nuosavybės teisė turi būti apginta“ – tai konstruktyvu. Arba: „Visi turi ginti savo tėvynę“ – tėvynė taip pat yra memas. Tai yra dalykai, kuriais visuomenė tiki ir kurie nereikalauja įrodymų. Taigi, priklausomai nuo to, kokie memai vyrauja visuomenėje, tai daro įtaką jos vystymuisi arba jo nebuvimui viena ar kita linkme.

Pats pagrindinis socialinis ir politinis memas yra demokratija. Tai idėja, kad tautos valdžia yra pati efektyviausia valdymo forma (!). Ir tai teigiama nepaisant to, kad demokratiškai išrinktas Putinas pradėjo karą, lygiai taip pat, kaip ir demokratiškai išrinktas Hitleris; Nepaisant to, kad demokratiškai išrinktas Zelenskis negali suorganizuoti efektyvios gynybos ir šalis kankinasi; Nepaisant to, kad amerikiečiai renkasi tarp Baideno ar Trumpo, arba tarp Trumpo ar Kamalos Harris, o visi kiti stebisi – kas per idiotizmas? Nepaisant viso šito, šis memas yra nenugalimas.

Liudijimai apie tai, kad tiesioginis tautos valdžios turėjimas veda prie labai keistų dalykų, mus supa nuolatos, tad negaišiu laiko, nes jūs patys tai puikiai suprantate. Tačiau šis memas išlieka nenugalimas. Jis kyla iš romantizmo epochos, kai iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau Vokietijoje įsigalėjo susižavėjimo tauta kultas. Leisiu sau pateikti keletą citatų. Heinrichas Heine teigė: „Tikrieji gyvenimo filosofai – tai žmonės iš tautos“. Tad tai ne Immanuelis Kantas, o būtent žmonės iš tautos – neišsilavinę, neprausti, gobšūs ir gudrūs. H. Heine požiūriu, būtent šie asmenys yra tikrieji filosofai. Kodėl jis taip nusprendė? Dievas žino.

Jam antrina Johannas Gottfriedas von Herderis: „Tautos balsas – tai Dievo balsas“. Minutėlę – jau nebe filosofas, o pats Dievas. Friedrichas Schilleris užduoda sau klausimą: „Kas yra tauta? Tai visos jėgos žemėje šaltinis“. Tai yra memas, kuris niekuo neįrodytas ir netgi prieštarauja mūsų stebimiems reiškiniams. Visgi tai buvo mada, kurios vaisius mes skiname iki šiol. Ralphas Waldo Emersonas iš JAV rašė: „Paprasto žmogaus išmintis pergyvens visus akademinius mokslininkus“. Tai praktiškai ta pati idėja, kad tikrieji filosofai yra tautos žmonės. Mahatma Gandhi sakė: „Indijos siela gyvena jos kaimuose“.

Taip mes prieiname prie labai įdomaus memo: kad tai ne šiaip tauta, o tauta nuo žagrės – neraštinga, paprasta, vyžota, neprausta savaitėmis ir mėnesiais. Būtent tokia tauta laikoma jos siela. Kalbant apie tautos sielą, Giuseppe Mazzini sakė: „Tauta – tai tautos siela. Jį aukštindami, mes aukštiname mūsų ateitį“. Visas tas romantizmas liepsnojo ir Lenkijoje, kur Stanislawas Witkiewiczius rašė: „Valstietis – tai tautos pagrindas, o jo kultūra – pati gryniausia kultūra ir įkvėpimo šaltinis“. Tad tas, kuris valgo vilkėdamas vyžas ar naudodamasis mediniu šaukštu iš neplautos lėkštės, ir yra įkvėpimo šaltinis, nes jis – tauta.

Adomas Mickevičius teigė: „Tikroji tautos jėga – jos tautoje, liaudyje“. Pas rusus Aleksandras Gercenas rašė: „Tauta – tai ne buka masė, o visas pasaulis su gilia siela ir užuojauta“. Levas Tolstojus pridūrė: „Kuo mes arčiau tautos, tuo mes arčiau tiesos“. Šias citatas galėčiau pateikinėti iki begalybės. Tai užpraėjusio amžiaus, romantizmo epochos po Prancūzijos revoliucijos padarinys, kai visi susižavėjo šituo reiškiniu, - tauta. Prisižavėjo iki pat dujų kamerų ir genocido. Ir visi be išimties pasaulio tironai ir budeliai labai mėgo tautą.

Josifas Stalinas sakė: „Tauta – tai tikrasis viso ko didingo kūrėjas“. Benito Mussolini fašizmo kontekste teigė: „Tauta – tai ne individų suma, - tai – tautos kūnas”. Kita jo citata: “fašizmas suvokia (mato) tautą, kaip dvasinį valstybės pagrindą“. Taigi, dvasinis valstybės pagrindas.

Adolfas Hitleris, - kaip be jo, - taip pat sakė: „Valstiečiai – tai valstybės pagrindas“. Štai būtent taip. Ne darbininkai ir ne kas kitas, o tik iš jų terpės gimsta tikrasis tautos kraujas. Ne iš pirklių, ne iš keliautojų, ne iš mokytojų ar mokslininkų, o būtent iš valstiečių. Vokietijoje dabar valstiečių yra mažiau nei 4 proc. – ar tai vis dar tautos siela? Jūs sėdite mikrobiologijos laboratorijose – tai esate tautos šikna, o štai valstiečiai – siela. Tas pats minėtas Adolfas Hitleris kartojo: „Vokiečių tauta – tai pirmiausia žemdirbys, tyras ir stiprus“.

Ar tai tiesa? Kada tai atsirado?

Atsirado labai neseniai. Iki tol buvo Švietimo epocha. Švietimo epochoje buvo manoma visiškai kitaip. Priešingai nei romantizmo era, Švietimo epocha puikiai suprato, ką iš tiesų atstovauja paprasta tauta.

Pateiksiu jums frazes, kurios už Amerikos intelektualinio lauko ribų yra visiškai nežinomos. Jos buvo parašytos Jungtinių Valstijų tėvų įkūrėjų 100 metų prieš anksčiau paminėtus autorius. Jamesas Madisonas, Amerikos Konstitucijos kūrėjas, 1787 metais leidinyje „Federalistas” Nr. 10, rašė: „Demokratija, kaip tautos valdžia, visada buvo gėdingas reginys, neramumų bei nesutarimų šaltinis, kuris niekada nesuderinamas su asmeniniu saugumu ar nuosavybės teisėmis.“ Kaip paaiškėja, šitokia tautos valdžia yra nesuderinama su asmeniniu saugumu ar nuosavybės teisėmis.

Alexanderis Hamiltonas 1788 metais „Federaliste”, Nr. 68“, teigė: „Tiesioginius, ne tarpinius rinkimus turi vykdyti tik tie žmonės, kurie sugeba mąstyti valstybiškai ir analizuoti šaltakraujiškai, kurie tiesiogiai tinka šioms pareigoms.“ Idėja, kad tai gali daryti kiekvienas, jiems į galvą neatėjo dar šimtmetį iki Tolstojaus.

Johnas Adamsas 1814 metų laiške Johnui Taylorui rašė: „Demokratija visada išsigims į anarchiją ir geriausiu atveju bus tik daugumos tironija.“ Štai ką mes dabar ir stebime. Jis buvo visiškai teisus. Leiskite dar kartą pakartoti šiuos šventus žodžius, kad juos įsikaltumėte į galvą: „Demokratija visada išsigims į anarchiją ir geriausiu atveju bus tik daugumos tironija.“

Thomas Jeffersonas 1816 metų laiške Campbellui teigė: „Tautos masė kategoriškai negali spręsti politinio valdymo klausimų.“ Kaip gi taip? Kaip? Tai juk demokratija! Tai juk amerikietiška demokratija! O pasirodo – tautos masė kategoriškai negali spręsti politinio valdymo klausimų.

Elbridge'as Gerry 1787 metais Konstituciniame konvente sakė: „Blogis, kurį mes patyrėme iki tol, kyla iš demokratijos pertekliaus atskirose valstijose.“ Vadinasi, blogis kyla iš demokratijos.

George'as Washingtonas 1787 metų laiške Bushrodui Washingtonui rašė: „Vienas iš pagrindinių demokratinio valdymo blogių yra tas, kad tauta ne visada mato aiškiai ir sąžiningai, yra vedama į klaidą ir pasiruošusi klysti.“[6] Pasirodo, tauta nėra šventa – ji visada klaidinama ir pasirengusi daryti klaidas.

Jūs dar nepavargote nuo šių citatų? Turiu dar keletą, bet galėčiau tęsti iki begalybės.

Rogeris Shermanas Konstituciniame konvente, kuriame buvo svarstoma Konstitucija, teigė: „Tauta turi turėti kuo mažiau santykio su vyriausybe.“ Ką? Kaip? Juk Amerikoje demokratija, mes juk gelbstime pasaulį vardan demokratijos! O čia – tauta turi turėti kuo mažiau santykio su vyriausybe.

Gouverneuras Morrisas tame pačiame konvente, dar vienas Jungtinių Valstijų įkūrėjas, sakė: „Minia visada bus beprotė, jei pradės samprotauti ir spręsti, nes jų intelekto lygis – reptilijų lygio. Ir tada ateis beprotybės momentas.“ Citatos pabaiga.

Kaip gi taip? Šventoji tauta, kuri viską visada sprendžia, visi šie žemdirbiai ir duonpelniai, pasirodo, yra nepajėgūs spręsti? Ir tai, pasirodo, buvo žinoma prieš 250 metų, - šimtas metų iki cituotų Tolstojaus frazių? Čia mūsų pasakojimas išsišakoja tarsi kelias. Pirmoji pasekmė to, ką jums pasakiau: žmonės, sudarantys tautą, kiekvienas atskirai yra gana kvailas, bukas ir tamsuolis. Tai skirtingos sąvokos. Dar kartą apibrėžkime: daugumoje kiekvienas žmogus (dauguma žmonių) individualiai yra bukas, kvailas ir tamsus. Bet tai dar tik pusė bėdos.

Antrasis lygiagretus procesas: tauta, sujungta iš individualybių į minią – paimta po vieną ir sujungta į tą pačią tautą, kuria taip žavėjosi Schilleris, Heine, Goethe ir Tolstojus – elgiasi kur kas kvailiau, dažnai kenkdama pati sau labiau, nei elgtųsi būdama po vieną, be minios įtakos. Pažvelkime į dvi tarpusavyje susijusias ir viena kitai įtaką darančias teorijas. Teorijas, gausiai aprašytas psichologijoje ir ekonomikoje. Aš pateiksiu jums literatūrą, nuorodas, knygas – viskas bus. Pirmoji yra kvailumo teorija – kiek tauta yra kvaila, tiksliau, kiekvienas žmogus individualiai. Antroji teorija vadinasi masių arba minios psichologija. Nors minia neturi psichologijos, tai yra psichologija žmogaus, esančio minioje, jos įtakoje.

Aš jums įrodysiu, remdamasis gausybe akivaizdžių faktų, tyrimų bei eksperimentų, kad JAV tėvai įkūrėjai buvo visiškai teisūs tvirtindami, jog suteikti masėms teisę valdyti bet ką, išskyrus jų pačių asmeninį gyvenimą bei jų bendruomenės veiklą, yra visiškai kvailas užsiėmimas[8]. Atitinkamai, kuo kvailesnė jūsų tauta ir kuo didesnę įtaką ji turi politikams, tuo lėčiau vystysis visuomenė. Tai yra išvada, kurią aš bandau įrodyti šiandien. Rusijoje tauta nėra nei protingesnė, nei kvailesnė nei Ukrainoje, bet ji turi mažesnę įtaką politikams, todėl Rusija vystosi greičiau. Štai tokia keista išvada.

Pirmasis šiuolaikinio pasaulio filosofas uždavė klausimą: „O ar tiesa, kad kiekvienas individualiai yra tiek protingas, kad galėtų valdyti visuomenę?“ Ir antrasis svarbus postulatas: „O ar tiesa, kad susirinkus kartu, žmogus tampa bent jau ne kvailesnis, o gal net protingesnis?“

Pirmasis žmogus, paklausęs savęs to, nes daugiau neturėjo ko klausti, buvo vokiečių filosofas ir teologas Ditrichas Banhoferis. Jis gimė 1906 metais, buvo vokiečių pasipriešinimo narys, antifašistas, kalėjo nuo 1942-ųjų ir 1945 metais buvo nukankintas gestapo rūsiuose. Jam nebuvo ko prarasti, tad savo knygoje, kurią palikuonys pavadino „Banhoferio “Kvailumo teorija”“, jis išdėstė šias mintis. Pats jis knygą vadino „Laiškai ir užrašai iš kalėjimo“.

Pirmiausia jis įveda kvailumo sąvoką, nes kaip ir bet kuris mokslininkas, jis turėjo aprašyti objektą. Jis išskiria šias kategorijas: neinformuotumas – kai žmogus tiesiog kažko nežino, neturi informacijos; ir tamsumas (nemokšiškumas) – kai žmogus ne tik neturi informacijos, bet ir nesupranta, kad jos neturi. Toks žmogus yra pasiruošęs priimti sprendimą ar daryti išvadas neturėdamas duomenų, nes jis yra tamsus (nemokša). Nes yra skirtumas tarp žmogaus, kuris sako: „Taip, aš nežinau, ir aš suprantu, kad šito nežinau“, ir tamsaus žmogaus – tai nemalonu, tai įžeidimas – kuris nenori ieškoti informacijos ir vis tiek yra pasiruošęs spręsti. Ir tai – iš vienos pusės.

Iš kitos pusės yra bukas žmogus, turintis žemą intelekto koeficientą (atitinkamai, protingas – tai žmogus žmogus, turintis aukštą intelekto koeficientą). Mes sakome „bukas“, ir tai iš esmės yra erdvinis bei abstraktus mąstymas – būtent tai, ką matuoja IQ testai. Žmogus su žemu IQ yra bukas, su aukštu – protingas, genialus, - bet ne būtinai nekvailas: jis gali būti genialus ir kvailas. Taip. Nes egzistuoja ir trečias terminas: žmogus pagal savo IQ sugeba priimti sprendimą ar daryti išvadas, turi visą reikiamą informaciją, bet dėl kažkokių keistų priežasčių kvailas žmogus nedaro teisingų išvadų ir priima klaidingus sprendimus.

Taigi, Banhoferio “Kvailybės teorijos “ požiūriu, žmonės, turėdami visą reikiamą informaciją ir biologinį sugebėjimą teisingai mąstyti bei pakankamą intelekto koeficientą, vis tiek nepriima teisingo sprendimo, - yra (vadinami) kvailiais (kvailais).

Pavyzdys iš srities „Queers for Palestine“. Štai kai matau užrašą „Gėjai už Palestiną“ – juk jie žino, kad islamistai homoseksualus mėto nuo stogų, prieš tai aprišę jiems virvę aplink kaklą. Jie tai puikiai žino. Jie gali logiškai sugretinti, kad jei šie žmonės, homoseksualai, nuvyktų į Palestiną, juos ten pakartų, bet vis dėlto jie kovoja už Palestiną. Štai tai ir yra kvailumas. Tai ne bukumas ir ne tamsumas, o būtent kvailumas.

Remiantis Ditricho Banhoferio teorija, tai visiškai atsako į klausimą, kodėl Albertą Einšteiną, patį genialiausią žmogų, taip lengvai užverbavo KGB agentai, ir kodėl jis perdavinėjo informaciją apie atominę bombą: jis buvo genialus, bet kvailas. Emocijos nulėmė jo visiškai nekritiško mąstymo eigą. Tai paaiškina ir faktą, kodėl Sava Morozovas skyrė pinigų Komunistų partijai. Tai taip pat paaiškina, kodėl Bilas Geitsas ir Voren’s Bafetas remia socialistus-demokratus – taip nutinka dėl kritinio mąstymo stokos. Tai emocinis sprendimas, nes jiems taip emocionaliai lengviau. Net 51 proc. žmonių, kurių pajamos viršija 100 000, balsavo už demokratus – tai daugiau nei pusė, nors demokratai siekia iš rimtai padidinti jiems mokesčius. Štai tai ir yra kvailumas.

Kvailumo pavyzdžiai mus supa nuolatos. Remdamasis šia teorija, D. Banhoferis išvedė eilę įdomių pasekmių. Šias išvadas jis padarė, bandydamas suprasti, kaip Hitleriui pavyko sukurti nacistinę visuomenę. Kaip Hitleris ir jo komanda privertė vokiečius daryti tai, kas iš esmės pražudė naciją, kai niekas nesuprato šio pavojaus? Tauta tiesiog pasirodė esanti kvaila.

Vėliau mes pakalbėsime apie lygiagrečią giją – minios teoriją. Minia žmogų padaro dar kvailesnį. Tačiau iš visų šių samprotavimų mums svarbu suprasti kvailumo apibrėžimą: jūs priimate sprendimą, priešingą jūsų interesams, arba tiesiog fundamentaliai neteisingą, nepaisant to, kad turite gebėjimą analizuoti ir disponuojate reikiama informacija. Būtent kritinio mąstymo nebuvimas, anot Ditricho Banhoferio, žmogų paverčia kvailu.

Toliau jis mąsto, kodėl žmogui trūksta to kritinio mąstymo. Išvada visiškai akivaizdi – tai emocinė įtaka. Kai mąstote ne protu, ne kritiškai žiūrite į uždavinių ar problemų sprendimą, bet vadovaujatės “širdimi” – ka ji “sako”, pasireiškia D. Banhoferio įvardytas dėsningumas: turite emocinį polinkį tam tikram politiniam ar gyvenimiškam sprendimui ar išvadai, ir, pažeisdami savo kritinį mąstymą, priimate tai, kas patvirtina jūsų emocinį norą, nors logika diktuoja priešingai.

D. Banhoferiui pastatė paminklą - ne už kvailumo teoriją – jis parašė kitus itin svarbius teologijos darbus. Patariu su jais susipažinti ir paskaityti, tai labai įdomus filosofas. Jo teoriją pratęsė italų mokslininkas ir sekėjas Karlo Čipola, gyvenęs 1922–2000 metais. Jo rūsiuose nenukankino, jis nugyveno ilgą gyvenimą. Savo fundamentalioje knygoje „Pagrindiniai žmogiškojo kvailumo dėsniai“ jis postuluoja taip vadinamus “penkis kvailumo dėsnius, pagal Čipolą”. Viskas jau ištirta – skaitykite knygas, ponai, viskas jau ištirta.

Pirmasis dėsnis teigia: bet koks protingas žmogus visada ir neišvengiamai neįvertins kvailų žmonių kiekio. Žvelgiant iš D. Banhoferio perspektyvos, tai žmonės, kurie priima nekritiškus, emocinius sprendimus, - mes vniekada neįvertiname jų gausos. Antrasis dėsnis: tikimybė, kad žmogus yra kvailas, nepriklauso nuo jo intelekto, moralės ar kitų savybių. Mes ką tik kalbėjome, kad Einšteinas buvo kvailas ir tarnavo Stalinui, tuo pačiu likdamas genialiu mokslininku su didžiuliu IQ. Intelekto koeficientas buvo aukščiausias, tačiau paprastų dalykų padaryti nesugebėjo, nes emocinis pradas verčia daryti klaidingas išvadas. Būtent todėl dauguma Holivudo aktorių, dauguma rašytojų ir dailininkų – socialdemokratai. Jų itin stipriai išvystyta emocinė dedamoji, nepaisant puikaus išsilavinimo ir aukšto intelekto, neleidžia jiems daryti logiškų išvadų. Logika tiesiog prieštarauja jų emocinei prigimčiai.

Sekantis K. Čipolos suformuluotas dėsnis: kvailas žmogus yra tas, kuris daro žalą kitiems ir net sau pačiam, negaudamas iš to jokios naudos. Tai yra jo asmeninis kvailo žmogaus apibrėžimas. Pavyzdžiui, jei balsuojate už socializmą, mokate daugiau mokesčių ir naikinate visuomenės galimybes klestėti bei progresuoti, bet jums nuo to lyg ir gera – jūs kovojate su savo moralinėmis bei emocinėmis nuostatomis, ir tai paverčia jus kvailu žmogumi. Taigi, trečiasis dėsnis: kvailas žmogus kenkia sau ir kitiems, negaudamas jokios materialios naudos.

Ketvirtasis dėsnis iš esmės yra pirmojo pasekmė: nekvaili žmonės niekada neįvertina kvailių griaunamojo potencialo. Galiausiai penktasis dėsnis: kvailas žmogus yra pats pavojingiausias žmonių tipas – jis pavojingesnis net už nusikaltėlį ar banditą. Šis dėsnis visiškai sutampa su D. Banhoferio išvadomis, kad blogis visuomenei yra mažiau pavojingas nei kvailumas. Įsimąstykite į šį giliausią filosofinį postulatą: blogis tiesiogine prasme yra mažiau pavojingas nei kvailumas. Prievartautojai, 

nusikaltėliai, vagys ir banditai kelia mažesnę grėsmę nei kvaili žmonės. Banditus ir žudikus galima uždaryti į kalėjimą, prieš juos veikia valstybės aparatas ir sistema, be to, egzistuoja moralės ribos, kurių dauguma žmonių neperžengia. Prievartautojų ir žudikų visuomenėje yra santykinė mažuma, o štai kvailių – dauguma. Visuomenės paslaptis glūdi tame, kad mes puikiai žinome, kas yra nusikaltėlis, bet nežinome, kad tu, aš ar jis – kvailiai ir priimame kvailus sprendimus, net patys to neįtardami.

Toliau K. Čipolla daro tokią pat išvadą, kaip ir Ditrich’as Banhofer’is: kvailumas yra ta jėga, kuri sunaikins Vakarų civilizaciją, nes ji yra nenuspėjama ir nepasiduoda racionaliai kontrolei. Visa tai buvo suformuluota septintojo dešimtmečio viduryje. Jau tada žinojome, kad kvailumas naikina Vakarų civilizaciją. Jei klausiate, kas vyksta su mūsų civilizacija, atsakymas yra vienas – kvailumas.

Sekantis mokslininkas, teoretikas, pedagogas ir kultūrologas, su kuriuo noriu jus supažindinti ir kurio indėlis į kvailumo teorijos supratimą yra milžiniškas, – tai 1931–2003 metais gyvenęs Nilas Postman’as, žydų kilmės amerikietis. Tai televizijos, technologijų bei televizijos ir technologijų kišimosi į civilizacijos raidos eigą kritikas, - vienas iš įtakingiausių.

1985 metais pasirodė knyga, pavadinta “Amusing Ourseves To Death”(„Linksmintis iki mirties“). Jos autorius tvirtino, kad televizija visuomenines diskusijas pavertė pramogų forma, kartu darydama žmones dar kvailesnius bei pakirsdama rimtumą, intelektą ir paties aptarimo gylį.

Neilas Postmanas manė, kad technologijos žmones pavertė pasyviais ir abejingais. Jis taip pat negailėjo kritikos švietimo sistemai, kurioje mokymas tapo paviršutiniškas dėl medijų kultūrai būdingo siekio viską supaprastinti. N. Postman’as pasisakė už grįžimą prie raštingumo, loginės bei struktūrinės komunikacijos ir kritinės analizės – konkrečiai prie skaitymo bei rašymo, kaip pagrindinių būdų kritinio mąstymo ugdymui.

Įsimąstykite, apie ką čia kalbama. Autorius ne tik suformulavo teiginį, kad visuomenė yra kvaila – jis suprato, jog visuomenė kvailėja, o to priežastis yra tų, anksčiau ugdžiusių kritinį mąstymą, mechanizmų pasitraukimas. Logika, retorika, viešasis kalbėjimas, gebėjimas rašyti sudėtingus sakinius bei sudėtingus tekstus – visa tai pakeitė televizorius. Jei jums kyla abejonių, tiesiog pažiūrėkite į šiuolaikinių JAV politikų pasirodymus ir pasiklausykite praėjusio amžiaus pradžios ar vidurio amerikiečių politikos klasikų - skirtumas yra milžiniškas: lyginant, pavyzdžiui, su Franklinu Ruzveltu, - Donaldas Trumpas kalba tarsi pitekantropas.

Nil’ui Postman’ui baisiai pasisekė, kad jis mirė 2003 metais ir nesulaukė socialinių medijų epochos: „YouTube“, „Facebook“, „Instagram“ ir kitų technologinių įrankių. Jie mus padarė dar eile bukesniais. Susidaro fenomenas, kuris dabar yra tiriamas – vadinamasis “Echo chamber” („aido kambarys“), kur jūs prenumeruojate kokį nors abstraktų tinklaraštininką, tik patvirtinantį jūsų emocinį šališkumą. Taip socialinėje erdvėje atsiduriate tarp milžiniško kiekio bendraminčių. Jei iki tol buvote tuo šventai įsitikinęs, tai dabar žinote 200 proc., kad yra būtent taip ir niekaip kitaip. Ir taip nutinka ne todėl, kad prie tokios išvados priėjote pasitelkę kritinį mąstymą, o todėl, kad jums taip norėjosi ir jūs gavote milžinišką, daugkartinį milijonų kitų žmonių patvirtinimą savo šališkumui.

Būtent dėl to žmonės nekenčia kanalo, kuriame jo autorius išdrįsta kritikuoti tiek Trumpą, tiek Baideną. Žmonės piktinasi: „O kaip gi taip gali būti? Tu privalai būti arba už Trumpą, arba už Baideną“. Jei N. Postman’as manė, kad žmonės esminiai apkvaišo nuo televizijos, tai tik įsivaizduokite, ką jis apie mus pasakytų dabar.

Tolimesnį milžinišką indėlį į kvailumo teorijos plėtojimą įnešė du amerikiečių mokslininkai: Kornelio (Cornellio) universiteto dėstytojas David’as Dening’as ir Džastin’as Kriuger’is, socialinis psichologas, dirbantis Niujorko universiteto verslo mokykloje. Jie paskelbė (publikavo) darbą, kurio pavadinimą būtų galima išversti kaip „Kvaili to neįsisąmonina (nesupranta)“, su paantrašte „Kaip sunkumai atpažįstant nuosavą nekompetenciją veda prie savo savivertės pervertinimo“. Šis darbas, skelbtas žurnale, remiasi gausiais eksperimentais, įrodančiais, kad nekompetentingi ir kvaili žmonės linkę stipriai pervertinti savo savivertę.

Prieš jus – kreivė, iliustruojanti vadinamąjį Dunningo-Krugerio efektą. Horizontalioje ašyje matome objektyvų žmogaus žinių įvertinimą tam tikroje srityje, o vertikalioje – subjektyvų tų pačių žinių vertinimą.

Kaip matote, žmonės, turintys mažai žinių (jie maišo kvailumo ir tamsumo (nemokšiškumo) sąvokas), būdami tamsūs ir kartu kvaili, savo žinias vertina itin palankiai – taip pat aukštai, kaip savo žinias vertina tikri ekspertai. Vėliau, augant intelektui ir mažėjant kvailumui, žmogus pradeda suprasti, kiek mažai jis iš tiesų žino. Tik vėliau savivertė vėl pamažu pradeda augti, atitinkamai pagal žinias, kol pasiekiama plynaukštė, kurioje suvokiama, kad visko žinoti tiesiog neįmanoma. Tačiau šis šuolis į kalną kairėje, vadinamasis „kvailumo kalnas“ arba „kvailumo viršūnė“, yra būdingas didžiajai daliai žmonijos. Nors grafikas rodo vieno žmogaus raidą, genijų visuomenėje yra labai mažai, tad ši kreivė atspindi bendrą vaizdą: žmonės ne tik yra kvaili, bet ir laiko save absoliučiai kompetentingais priimti sprendimus srityse, kuriose visiškai nieko neišmano.

Internetinių kanalų autoriai nuolatos susiduria su šiuo fenomenu: kuo kvailesnis komentatorius, tuo įžeidžiau, atkakliau ir įžūliau jis perša savo požiūrį, nė kiek neabejodamas savo teisumu. Pavyzdžiui, po praėjusio įrašo (“Kodėl lenkai gyvena geriau?”) iš Ukrainos pasipylė gausybė nuostabių komentarų. Vieni rašė: „Kodėl lenkai gyvena geriau? Todėl, kad jie šalia Rusijos“. Tai yra jų sukonstruota logika. Mes juk negalime prisipažinti patys sau, kad esame blogi – mums visada kalti kiti, o mes patys visada geri. Tai paprasta emocinė reakcija: nevykėliui niekada jis pats kaltas nebus. Nevykėliui visada kaltos aplinkybės, kaimynai, draugai – kas tik norite, bet tik ne tai, ką jis pats gali kontroliuoti.

Atitinkamai štai kitas komentaras: „O autorius nepasakys, kiek Europos Sąjunga įliejo pinigų į Lenkiją? Pradėkite nuo to, o paskui mokykite mus gyventi ir skaityti knygas“. Autorius gali pasakyti, kiek pinigų  Europos Sąjunga įliejo į Lenkiją: 17 milijardų eurų. Tačiau į Ukrainą ji įliejo dar daugiau, o ji tebevargsta. Kitas komentatorius dedasi viską žinančiu specialistu: „IQ jau seniai pasenusi teorija., - tai visiški niekai“. Žinote, teiginys, kad Žemė sukasi, yra dar senesnė teorija, bet logikos tame nėra. Žmogus savo gyvenime neperskaitė nė vienos knygos apie IQ, neturi jokio supratimo, kaip tai matuojama, ir pats niekada to nedarė. Jis tiesiog bijo, kad pasimatavęs pamatytų savo žemą rezultatą, todėl emocionaliai nori atstumti šią teoriją kaip niekinę. Tai tas pats emocinis impulsas, verčiantis iškraipyti tikrovę.

Akivaizdu, kad žmonės, kaip, beje, ir šunys, pasižymi skirtingu intelekto koeficientu. Tarp šunų yra protingesnių ir mažiau protingų veislių – tai neginčijamas faktas, kurį patvirtins kiekvienas augintojas. Tad kodėl tarp žmonių negalėtų būti protingesnių ir mažiau protingų tautų? Tačiau komentatoriai rėkia: „Ne, tai melas nuo pirmo žodžio, toliau net klausytis neįdomu!“. Kitas rašo, kad nacionalinis produktas skirstomas nevienodai: „Pabaltijiečiai (Lietuva, Latvija, Estija) gavo 40 kartų daugiau nei pagamino, o gruzinai – 36 kartus. Ukrainos duomenų nepamenu“. Toliau seka prisiminimai, kaip Tarybų Sąjunga, o tiksliau – Rusijos Federacija, visus dotavo. Ši ilga tirada baigiasi mintimi: „Šios puotos donorai buvo Rusija ir Baltarusija, o dabar šie išlaikytiniai labiausiai Rusijos ir nekenčia“. Štai toks „specialistas“, kuris viską žino (apie 2024-2025 metus latviai pas juos išlikusiuose sovietų KGB dokumentuose rado, kad Latvija atidavė nuo 1,5 iki 2,5 karto daugiau, nei gavo).

Mano mėgstamiausias komentaras: „Lenkijoje atsirado savo Lechas Valensa, o Ukrainoje tokio nėra. Jūs viską tik sudėtinginate“. Ar ten atsirado Valensa, ar kažkas panašaus – tame komentare atsakymo nerasite. Ir, žinoma, svarbiausia pastaba, be kurios neapsieinama: „Todėl, kad Lenkiją valdo lenkai, o ne žydai“. Arba štai dar vienas pavyzdys tiesiai iš Dunningo-Krugerio kreivės „bukumo viršūnės“: „Žydai išvažiavo iš Lenkijos į Ukrainą, ten surengė perversmą, užgrobė valdžią, resursus bei pinigus, įkūrė korupcinį kaganatą, dabar plėšia šalį ir skirsto jos gelmes – kaipgi tie ukrainiečiai galėtų gyventi geriau?“. Vadinasi, kalti ne mes, o tie žydai, kurie čia viską užvaldė.

Ir, žinoma, niekaip negalėjau praleisti tokio „perlo“: „Jei kur nors prisidėjo, vadinasi, kažkur sumažėjo“. Tik įsiklausykite, kokia „gili“ mintis.

Tai yra, arba žmogus bukas – tai yra jis nesugeba konstatatuoti paprasto fakto: per paskutinius 500 metų žmonija gyvena kur kas geriau ir niekas pas nieką nesumažėjo, o viskas tiesiog prisidėjo. Va šitą paprastą faktą smegenys, apnuodytos socializmu, suvokti negali. Jei kur nors prisidėjo, reiškia pas kažką sumažėjo – tai pagrindinė socializmo teorija. Toliau žmogus rašo sekantį: „Žinoma, kapitalistai neigs koreliaciją tarp labiausiai išsivysčiusių šalių ir vergijos, kolonializmo. O dabar situacija mažai skiriasi – tegu fizinės vergijos ir nėra, bet yra ekonominė“. Na ir taip toliau, neskaitysiu visko.

Tai yra, aš nežinau – tai bukumas ar kvailumas, bet nei viena, nei kita šituo atveju negydoma.

Taigi, apibendrinkime: Šiandien išsiaiškinome, kad idėja apie tai, kad tauta sugeba valdyti visuomenę, vyriausybę ir valstybę, atidžiau nagrinėjant atrodo absurdiška. Tautos masė kvaila – tai pirma, - mes pateikėme kvailumo apibrėžimą, jis ne bukumas ir tamsumas – tai skirtingos sąvokos.

Mes taip pat išsiaiškinome, kad, ryšium su socialinių medijų ir televizijos augimu, tauta tampa kvailesnė: skaito mažiau, analizuoja mažiau, galvoja mažiau ir tokiu būdu tampa dar kvailesni ir kvailesni. Ir ši kvaila tauta bando kažką valdyti, ko pasekoje mes turime Trumpą Jungtinėse Valstijose, Putiną Rusijoje ir Zelenskį Ukrainoje, Justiną Trudo (Trudeau) Kanadoje, Angelą Merkel Vokietijoje ir taip toliau. Mes turime tai, ko nusipelnėme. Kvaila tauta išrenka kvailus, tenkinančius tą tautą valdovus.

Puikiai šis teiginys suformuluotas ukrainiečių patarlėje: „Kodėl mes kvaili? Todėl, kad vargšai. Kodėl mes vargšai? Todėl, kad kvaili”.

Bet tai tik pusė bėdos. Tikroji bėda, kurią nagrinėsime sekančiame straipsnyje, tame, kad, susirinkus daugiau žmonių, jie tampa dar kvailesniais, elgiasi dar labiau neprotingai ir savo nenaudai. Nes egzistuoja tam tikri, puikiai ištyrinėti mokslininkų fenomenai, kaip keičiasi žmogaus psichologija minioje (jau minėta “minios teorija”.

Jei jūs nesidomite politika, tai politika domėsis jumis.