Kvailybės teorija 1

Žmonija ištyrė molekulinę ir atominę materijos struktūras, pakankamai nuodugniai ištyrė kosmosą ir energiją. Mes padarėme didžiulę, didžiulę pažangą tiksliųjų mokslų srityje, o okultinių ar humanitarinių mokslų srityje tokios pažangos nepastebima, visiškai nepastebima. Ir visiškai svarbus bei, akivaizdu, pagrindinis klausimas – kuo paaiškinti, kokie veiksniai turi įtakos vienos ar kitos tautos ar visuomenės vystymuisi, palyginti su kitomis? Kodėl kai kurios visuomenės vystosi, o kitos stovi vietoje arba vystosi daug lėčiau? Šie esminiai ir svarbūs kiekvienos atskiros visuomenės gyvenimui, o ir visumos kartu paėmus, klausimai iki šiol lieka šiuolaikinio mokslo neatsakyti. Kodėl kai kurios tautos vystosi lėčiau, dėl kokių veiksnių, nei kitos. Atitinkamai, žinant šiuos veiksnius, mes turime galimybę arba viltį, kad turime galimybę valdyti šiuos veiksnius.

Prieš 36 metus Tarybų Sąjungoje buvo 15 respublikų, 15 “seserų”. Preliminarus gyvenimo lygis vienam gyventojui visur buvo vienodas. Nors Maskva, Leningradas, Kijevas gyveno geriau nei, sakykime, Vologda, Charkovas ar Zaporožė, bet iš esmės preliminarus bendrasis nacionalinis produktas pasiskirstė santykinai tolygiai.

Tarybų Sąjunga subyrėjo ir prieš jus yra to paties bendrojo nacionalinio produkto vienam gyventojui pasiskirstymo grafikas tarp šių buvusių tarybinių respublikų dabar. Reikia pažymėti, kad, perskaičiavus į šiandieninius dolerius, atsižvelgiant į infliaciją, bendrasis nacionalinis produktas Tarybų Sąjungoje buvo apie 5 000 USD per metus žmogui. Tai yra, mes matome, kad Azerbaidžanas, Baltarusija, Kazachstanas šiek tiek pagerino gyvenimo būdą, Latvija, Lietuva, Estija iš esmės pagerino gyvenimo būdą, o tokios šalys kaip Uzbekistanas, Moldova, Kirgizija ir Tadžikistanas iš esmės pablogino savo gyvenimo būdą. Palyginti su tuo, kaip buvo Tarybų Sąjungoje - tai regresas.

Kyla klausimas, kodėl Tadžikistanas dabar vienam gyventojui gyvena maždaug septynis kartus blogiau nei Estija? Kodėl Ukraina gyvena blogiau nei Rusija? Kodėl Armėnija gyvena blogiau nei Azerbaidžanas? Šiuos klausimus aš dažnai užduodavau Ukrainos piliečiams ir atsakymą girdėdavau maždaug tokį: na, Estija, ji juk maža, jiems labai lengva visa tai padaryti, ten mažiau nei milijonas, o pas mus šalis ohoho, todėl, kol viską sutvarkys, reikia laiko. Arba į klausimą: „O kodėl Rusijoje geriau?“, na, Rusijoje, Rusijoje nafta motinėlė. O pas mus Ukrainoje...

Ukrainoje yra naftos, Ukrainoje yra ir kitų naudingųjų iškasenų, todėl Ukraina galėtų gyventi labai turtingai vien iš naudingųjų iškasenų, bet Ukraina jų neišgauna.

Įdomesnis klausimas – egzistuoja dvi šalys, praktiškai viena kitos kopijos, dvynės: Lenkija ir Ukraina. Nors Tarybų Sąjungos žlugimo momentu Ukrainoje buvo aukštesnis, šiek tiek aukštesnis bendrasis nacionalinis produktas, visiškai suformuota, struktūrizuota armija, ko Lenkijoje beveik nebuvo, didžiuliai mokslinių tyrimų institutai, aukštai išvystyta technologinė pramonė, didžiulis kiekis naudingųjų iškasenų ir priėjimas prie jūros. Bet, nepaisant visų šių didžiulių turtų, Ukraina dabar gyvena lygiai tris kartus blogiau nei Lenkija. Tai kodėl gi Lenkijai, kuri turi maždaug tiek pat gyventojų, gyvena maždaug tokiose pačiose klimato sąlygose, pavyko, o Ukrainai praktiškai nepavyko? Ukraina gyvena šiek tiek geriau nei gyveno prie Tarybų Sąjungos. Dabar Lenkija gyvena tris su puse karto geriau, nei ji gyveno Tarybų Sąjungos laikais.

Vaizdingesnis pavyzdys – Kenija ir Singapūras. Abi šalys gavo savo nepriklausomybę šeštojo dešimtmečio viduryje, preliminarus lygis vienam gyventojui tada buvo maždaug vienodas. Kenijoje yra didžiulis kiekis naudingųjų iškasenų, kur įeina brangakmeniai, auksas, švinas, cirkonis, geležis, titanas, soda, žėrutis, nafta, anglis, dujos, retieji žemės elementai ir didžiuliai žemės ūkio naudmenų plotai. Ir, nepaisant viso to, dabar bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui, perskaičiavus pagal perkamosios galios paritetą, Kenijoje sudaro 6 000 – trečdalį, beje, nuo Ukrainos – o Singapūre 126 000. 6 ir 126. Nors Singapūre iš vis nėra naudingųjų iškasenų. Kyla vis tas pats klausimas: kodėl, kokie veiksniai užtikrino tokį spartų Singapūro ar Lenkijos augimą ir neužtikrino tokio spartaus Kenijos ar Ukrainos augimo?

Atsakymą į šį klausimą pabandė duoti tūkstančiai mokslininkų dešimtyse tūkstančių straipsnių ir knygų. Aš pateikiu jums labiausiai populiarias ir esmines šioje srityje: tai „Kodėl tautos žlunga“, „Ginklai, mikrobai ir plienas“, „Tautų turtas ir skurdas“, „Vystymasis kaip laisvė“ ir „Piramidės dugnas“. Peržvelgiame šias knygas, kiekvieną vieną po kitos.

Panagrinėkime pirmąją knygą - „Kodėl tautos žlunga“, parašytą Daron Acemoglu ir Džiames’o Robinson’o.

Tautos sėkmė ar nesėkmė priklauso ne nuo geografijos, jie taip mano, tai yra, ne nuo geografijos, ne nuo kultūros ir ne nuo išteklių. Jie teigia, kad tos ar kitos tautos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo politinių institutų. Jie taip pat mano, kad egzistuoja: a) inkliuziniai institutai, užtikrinantys daugelio piliečių dalyvavimą ekonomikoje ir saugantys nuosavybės teises, stimuliuojančias inovacijas ir vystymąsi; b) ekstraktyviniai - elitų kontroliuojami - institutai, naudojantys valdžią savo pačių naudai, ribojantys laisvę, stabdantys augimą ir kuriantys nelygybę.

Autoriai pabrėžia politinės konkurencijos svarbą, stiprios pilietinės visuomenės ir valdžios atskaitomybės svarbą. Be šių sąlygų reformos neveikia, elitas blokuoja pokyčius. Tokiu būdu jie pateikia istorinius pavyzdžius, rodydami, kaip praeities politinis sprendimas formuoja dabartį. Išvada – kad tauta klestėtų, reikalingos inkliuzinės institucijos, kurių neįmanoma primesti iš šalies, jos vystosi iš vidaus per kovą už teises ir dalyvavimą.

Realybės stebėjimai visiškai nubraukia šiuos teiginius: visose Jungtinėse Valstijose sukurtos vienodos - tarsi pagal kopiją, - institucijos, bet, nepaisant to, gyvenimo lygis – o jis prieš jus – skirtingose Jungtinėse Valstijose yra skirtingas. 

Tai yra, Kalifornija lenkia Luizianą du kartus, nors inkliuzinės ir ekskliuzyvinės institucijos ir ten, ir ten praktiškai vienodos. Tą patį mes pastebime Europos šalyse, tą patį mes pastebime buvusiose TSRS šalyse ir buvusiame Varšuvos bloke, vaizdas prieš jus.

Kažkodėl vienos šalys vystosi greičiau nei kitos, nepaisant to, kad sukurtos inkliuzinės ir ekskliuzinės institucijos yra maždaug vienodos vienoje ar kitoje šalyje. Maža to, pati ši teorija – tai pats akivaizdumas. Suprantama, kad jei egzistuoja inkliuzinės institucijos, tai teorijoje viskas vystysis greičiau. Bet kodėl gi jos Estijoje pavyko, o Tadžikistane nepavyko? Va į šiuos klausimus knyga atsakymų neduoda, nors ji buvo svarstoma Nobelio premijai.
 

Sekanti labai žinoma, populiari Džiared‘o Daimond‘o knyga „Guns, Germs, and Steel“ („Ginklai, mikrobai ir plienas“), bando aiškinti, kodėl vienos civilizacijos užkariavo pasaulį, o kitos liko atsilikusios. 

Pagrindinė idėja – žmonijos vystymąsi lemia ne rasė ar ne intelektas, o, kitaip nei ankstesnėje teorijoje, geografija ir ekologija. Pasirodo, visame kame autoriaus požiūriu priežastis– geografija. Autorius teigia, kad Eurazijos visuomenės sėkmė aiškinama jų geografine padėtimi, kadangi laukinių javų ir gyvūnų, tinkamų naminiam prisijaukinimui, gausa prisidėjo prie žemės ūkio vystymosi. Tai lėmė civilizacijos augimą, technologinį progresą, gyventojų skaičiaus augimą ir sudėtingas valdžios struktūras, raštą ir technologijas. Ankstyvosios Eurazijos valstybės turėjo ginklus ir mikrobus, tai yra imunitetą infekcijoms, plieną, ir visa tai buvo pranašumas kolonizacijos, užkariavimo metu. Ligos, kurios sunaikino vietines tautas, suteikė europiečiams didžiulį pranašumą. Autorius rodo, kad kontinentai su nepalankia ašimi - iš šiaurės į pietus, - tokie kaip Afrika ir Amerika, vystėsi lėčiau ir sunkiau. Kultūros ir technologijų plitimas vyko lėčiau nei kontinentuose su horizontalia ašimi, tai yra Eurazijoje. Išvada – dėl visko kalta geografija. Civilizacijos sėkmė – tai geografinių atsitiktinumų rezultatas, o ne vienų tautų pranašumas prieš kitas. Tai paaiškina ir atmeta rasizmą bei duoda mokslinį pagrindą pasaulio istorijos supratimui.

Kas su šia teorija ne taip? Su ja “ne taip” tai, kad jei ši teorija (ji labai įdomi) būtų teisinga, tai efektyviausiai besivystančios būtų šalys, esančios šios ašies viduryje – dviejų periferijų - Azijos ir Europos - vystymosi sankryžoje. Tai arabų šalys.

Bet to nepastebime: Arabų šalys yra mažiausiai išsivysčiusios, nepaisant to, kad ten ir iškilo kažkada pagrindinės civilizacijos. Šiuolaikinio istorinio vystymosi periode didžiąja dalimi lyderiu buvo periferinė Kinija, kuri praktiškai nieko negavo iš kitų šalių. Kinija išrado javus, prijaukino gyvūnus, Kinija išrado vėjo malūnus, paraką, tą patį plieną, tai yra, iš esmės kalbant, Kinijai nieko nereikėjo iš kitų šalių.

Kinijos dydis pagal ašį niekuo nesiskiria nuo Afrikos dydžio (pagal ašį) arba Šiaurės Amerikos kontinento dydžio su labai panašiu klimatu. Bet, nepaisant to, Šiaurės Amerikos kontinentas netapo Kinija. Dar daugiau – knyga visiškai nepaaiškina, kodėl dingo Kinijos technologinio pranašumo pirmenybė. Kinijos, taip stipriai pirmavusios.

Tai dėl klausimo apie istoriškumą: “kas pirmas atsikėlė, to ir šlepetės”. Kinija buvo pirma, bet šlepetės kažkodėl atsidūrė pas Europą. O kodėl – knyga nepaaiškina.

Sekanti knyga šia tema – „Vystymasis kaip laisvė“, angliškai „Development as Freedom“. 

Amartya Sen’as, indas, apie kurį mes šiek tiek vėliau pakalbėsime, jis pergalvoja visą vystymosi sampratą. Pagrindinė šios knygos idėja, kad “vystymasis – tai žmogaus laisvių plėtimas, o ne BVP ar pajamų augimas”. Tai yra, - jūs galite būti vargšai, bet jeigu jūs turite laisvę, tai ir yra vystymasis, - teigia autorius. Jis taip pat teigia, kad laisvė yra tiek vystymosi priemonė, tiek ir tikslas. Be politinių, ekonominių, socialinių laisvių visuomenė negali būti tikrai išsivysčiusi.

Tikrasis vystymasis – tai galimybė žmonėms rinktis gyvenimo būdą ir realizuoti savo potencialą. Jis apibrėžia penkių rūšių laisves:

1. Politinės;

2. Ekonominės;

3. Socialinės garantijos (beje, atkreipkite dėmesį, kaip keičiasi žodžiai, - nuo laisvių prie garantijų);

4. Skaidrumo ir apsaugos nuo prievartos ir savivalės garantijos;

5. skurdo, neraštingumo ir ligų pašalinimas, – tai irgi laisvių plėtimas.

Išvada: vystymasis – ne tiesiog ekonominių rodiklių didinimas, bet sąlygų, kuriomis žmonės gali gyventi laisvai ir oriai, kūrimas. Štai už šią nesąmonę - ir tai yra visiškai akivaizdi kvailystė, - praėjusio amžiaus pabaigoje žmogus gavo Nobelio premiją.

Tai labai lengva paneigti: Ukrainoje egzistuoja visos šios demokratinės laisvės, Ukrainoje egzistuoja visos garantijos, bet jos ten kažkodėl neveikia ir Ukraina yra varginga šalis. Tuo pat metu Singapūre nėra tokio kiekio laisvių, kiek jų yra Ukrainoje, bet Singapūras yra turtinga šalis. Klausimas: jūs pageidaujate gyventi nelaisvame Singapūre ar laisvoje Ukrainoje?

Sekanti knyga šia tema – „Skurdžiausias milijardas“, angliškai „The Bottom Billion“. 

Paulas Colje aiškina, kodėl apie vienas milijardas žmonių skurdžiausiose šalyse įstrigo skurde ir iš jo neišbrenda, - nepaisant net pasaulinio progreso. Pagrindinė šios knygos idėja, kad šalys kenčia nuo trukdančių joms vystytis struktūrinių spąstų.

Colje išskiria keturis pagrindinius spąstus: tai

1)    konfliktai ir pilietiniai karai;

2)    priklausomybė nuo gamtinių išteklių;

3)    geografinė padėtis be išėjimo prie jūros arba apsuptyje silpnų kaimynų;

4)    blogas valdymas ir silpnos institucijos.

Štai tie keturi spąstai, kurie prarijo milijardą žmonių.

Problema su šia teorija ta, kad ji visiškai nepaaiškina, kodėl Singapūras į tuos spąstus nepakliuvo, o jau minėta Kenija pakliuvo. Kame skirtumas? Ir viena, ir kita šalis buvo ubagiškai vargingos. Nepaisant to, Singapūras - pabrėžiu, be jokių demokratinių institucijų, - vystėsi labai efektyviai ir tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Kenija vystytis nesugebėjo.

Labai dažnai visą tai aiškinama kolonizacijos pasekmėmis, - kad, atseit, atėjo kolonizatoriai ir sulaikė šių šalių vystymąsi. O štai jeigu nebūtų buvę kolonizacijos, tada tos šalys būtų buvę kaip Šveicarija – taip sako ši teorija.

Absurdas visiškas. Pavyzdžiui, Etiopijoje niekada nebuvo kolonizatorių. Nepaisant to, tai - viena skurdžiausių šalių. Ten pat galime priskirti Liberiją, kurioje niekada nebuvo kolonizatorių – ji irgi viena skurdžiausių šalių. Sąrašą galima tęsti, - bet eksperimentiniai arba stebėjimo duomenys,- tai, ką mes stebime, - nepatvirtina šios teorijos.

Sekanti knyga, kurią patartina perskaityti, ir tai turbūt labiausiai įdomi iš išvardinto sąrašo – „Tautų turtas ir skurdas“. Knygos autorius David‘as S. Landes‘as tyrinėja ekonominės nelygybės tarp šalių priežastis. Jo pagrindinė idėja – esminiais vystymosi veiksniais yra kultūra ir darbo etika, o ne geografija ir instituciniai parametrai. Jis teigia, kad Europos šalys pasiekė sėkmės racionalizmo, disciplinos ir pagarbos darbui dėka, ypač dėka protestantiškos darbo etikos. Šie elementai ir prisidėjo prie pramonės revoliucijos ir pagreitinto vystymosi. Klimatas taip pat vaidina vaidmenį karštose šalyse, kur dirbti produktyviai yra sudėtingiau, kur didesnis infrastruktūros nusidėvėjimas, daugiau ligų. Bet Landes‘as pabrėžia, kad kultūra yra svarbiausias parametras, kuris svarbesnis už klimatą. Jis taip pat kritikuoja kultūrinį reliatyvizmą ir sako, kad ne visos kultūros vienodai prisideda prie vystymosi. Progresui reikalingas mokslas, laisva verslininkystė, švietimas, pagarba privačiai nuosavybei ir teisingi įstatymai. Išvada, kurią jis daro savo knygoje: tautų turtas – istorinių sprendimų, kultūros ir jos pagrindu susikūrusių valstybinių institucijų rezultatas, o ne geografijos ar istorinio likimo rezultatas.

Kai sakome „kultūros lygis“, daugelis nesupranta – ne, tai ne menas, tai ne teatras, tai būtent visuomenės atributai pagal tokius esminius parametrus kaip, pavyzdžiui, darbo etika, akcentas į discipliną, atsakomybę, produktyvumą. Tai yra, kiek sąžiningai dirba žmonės. Šis parametras įvairiose visuomenėse stipriai skiriasi. Pasitikėjimas ir socialinis kapitalas: aukštas pasitikėjimo lygis mažina transakcijų sąnaudas. Pavyzdžiui, daugumai protestantų iki praėjusio amžiaus pabaigos nesirašydavo sutarčių – užteko žodžio. Tą patį daro Rusijos sentikiai. Tai, žinoma, mažina transakcijų sąnaudas.

Korupcija ir visuomenė, kur kiekvienas bando apgauti kiekvieną, didina transakcijų sąnaudas, daro visuomenę neefektyvia.

O švietimas ir požiūris į švietimą bei inovacijas, žinių vertė pripažinimas ir kiek šeimų visuomenėje lavina, vysto vaikų norą žinoti ir pažinti – tai visuomenės veiklos sėkmės laidas.

Orientacija ir indėlis į ateitį, tai yra siekis ilgalaikiam planavimui visuomenėje, pinigų investavimas į vystymosi ateitį. Visa tai labai paprasta. 

Tolimojo Ramiojo vandenyno regiono šalys į rytojų investuoja didžiulius pinigus, - joms ateitis taip pat svarbi kaip dabartis. Lotynų Amerikos šalys bando išleisti viską, ką jos uždirbo, praktiškai neinvestuodamos į ateitį. Investavimas į ateitį, tai yra santaupos ir kapitalas svetimoms inovacijoms.

Lotynų Amerikoje šio kapitalo mažiau, - kaip šio kultūrinio ypatumo pasekmė. Verslininkiškas mąstymas. Kas jums pasakė, kad visose šalyse verslininkiškas mąstymas vienodas? Yra visuomenės, labiau linkusios į verslininkišką mąstymą, yra visuomenės mažiau linkusios. Teiginys, kad kultūra lemia pagrindinį vystymosi veiksnį, yra esminis ir jis visiškai prasilenkia su keturiomis ankstesnėmis teorijomis. 

Ji kategoriškai prasilenkia su multikultūralizmo teorija, kurios autorius ir yra jau aukščiau minėtas Amartya Senas, Nobelio premijos laureatas, indų mokslininkas, kuris teigia, jog tezė apie tai, kad kai kurios tautos neva labiau šiuolaikiškos pagal kultūrines vertybes ir tam labiau pritaikytos vystymuisi, - ne tik įžeidžianti, bet ir empiriškai nepagrįsta. Jis taip pat teigia, kad neegzistuoja unikalaus vakarietiško žvilgsnio į pasaulį. Idėja apie tai, kad tam tikros kultūros palankesnės vystymuisi, nepasitvirtina faktais (Development as Freedom, 1999).

Jam antrina kitas politikos teoretikas Bhikhu Parekh: kultūra nėra nei statiška, nei lemiantis vystymosi veiksnys, visuomenė nuolat pergalvoja savo tradicijas pagal kintančius poreikius (Rethinking

 Multivulturalism, 2000).

Jam taip pat antrina Partha Chatterjee: manyti, kad tik vakarietiška kultūra veda prie vystymosi, vadinasi, ignoruoti kūrybiškumą ir kitų civilizacijų dinamiką.

Šiuolaikinis mokslas nesivysto taip, kaip vystėsi anksčiau. Egzistuoja tam tikri tabu, egzistuoja uždraustos temos ir egzistuoja draudimas kai kuriems tyrimams. Taigi tyrimas, ar kultūra ir multikultūralizmas yra pagrindinis visuomenių vystymosi sulaikymo ar progreso veiksnys paskutiniuosius 25 metus praktiškai nebuvo vykdomas, nes tai "tabu", negalima. O štai jis buvo tyrinėjamas iki tol, ir labiausiai įdomus tyrimas buvo JT diplomatų Niujorke parkavimo taisyklių pažeidimai. 

Apie ką eina kalba: du amerikiečių autoriai - Raymond Fisman ir Edward Miguel - rinko duomenis laikotarpiu nuo 1997 iki 2000 metų Niujorke, šalia JT būstinės. Duomenų šaltinis – Niujorko miesto policija. Visas reikalas tame, kad egzistuoja visų diplomatinių atstovybių imunitetas, jie gali pažeidinėti įstatymą kaip jiems patinka, juos galima išsiųsti iš šalies, bet jų negalima suimti. Atitinkamai, jie nemoka baudų už parkavimą, taip vadinamų amerikietiškai „Parking tickets“. Kyla noras palikti automobilį bet kur, - priparkuoti nelegaliai. Automobilis gauna baudą, bet bauda ši nebus mokama. Ir tokiu būdu per šiuos 5 metus susikaupė didžiulis kiekis duomenų.

Štai tame ir buvo šio eksperimento esmė – pabandyti išsiaiškinti, kurios tautos piktnaudžiauja šia galimybe daugiau ar mažiau. Didžiausio piktnaudžiavimo rekordininkai: Kuveitas – daugiau nei 200 parkavimo baudų per metus vienam ambasados darbuotojui, Egiptas – 190, Čadas – 124, Sudanas – 119. Iš kito galo: Kanada – 0, Norvegija – 0, Švedija – 0, Japonija – 0. Bet įdomesnis klausimas – o kaip buvusios Tarybų Sąjungos šalys buvo pasiskirsčiusios pagal šį parametrą? 

Dar kartą – parametras, kiek nusispjauti tos ar kitos šalies diplomatams ant draudimo parkuotis nenurodytoje vietoje: Tadžikistanas, Uzbekistanas – 230 nelegalių parkavimų vienam darbuotojui per metus, Kazachstanas – apie 200, Moldova – apie 100, Ukraina – 70, Rusija – 70, Armėnija – 60, Baltarusija – 50, Azerbaidžanas – 40, Gruzija – 30, Latvija – 10, Lietuva – 10, Estija – 5.

Išskyrus Gruziją, atkreipkite dėmesį, kaip visiškai koreliuoja šių parametrų pasiskirstymas, tai yra nemokamas parkavimas, tiksliau parkavimo pažeidimas, ir BVP pajamos vienam gyventojui. Visiška tiesioginė koreliacija. Kuo labiau disciplinuota visuomenė, tuo mažiau korupcijos grėsmės, tuo labiau vystosi ekonomika. 

Taigi, peržvelgę esmines knygas šiuo klausimu, mes išsiaiškinome – nė viena iš jų nepasitvirtina empiriškais stebėjimais, išskyrus tą knygą, kuri postuluoja, kad pagrindinis visuomenės vystymosi veiksnys yra šios visuomenės narių kultūra. Tai nėra naujas pastebėjimas tarp antropologų ir sociologų, - egzistuoja didžiulis kiekis angliškų leidinių ir knygų šia tema. Štai prieš jus trumpas sąrašas:

Pati fundamentaliausia ir įtakingiausia darbo dalis – „Culture Matters: How Values Shape Human Progress“, ir tai yra straipsnių

 rinkinys, išleistas vienu redagavimu, pasirodęs daugiau nei prieš 25 metus.

Sekanti labai svarbi knyga šioje srityje – „The Cultural Dimension of Development“, tai knyga - dar vienas straipsnių rinkinys, skirtas kultūrinių veiksnių įtakai vystymosi ir progreso procesams, kuriame nagrinėjami tradicinių žinių ir praktikų integracijos metodai šiuolaikinėse vystymosi strategijose.

Sekanti knyga – „Culture and Development: A Critical Introduction“ („Kultūra vystymuisi: kritinis įvadas“). Knyga pristato kritinę kultūros ir vystymosi tarpusavio ryšio analizę, aptariama kultūrinių veiksnių įtaka socialiniams-

ekonominiams procesams įvairiuose kontekstuose.

Ir dar viena – „The Role of Culture in Development“.

Pastaruosius 20 metų šiuolaikinė mokslinė dogma (!) – baisu tai sakyti, bet mes kalbame apie mokslinę dogmą – įsakė (!)visas kultūras laikyti vienodomis, ir mes negalime vykdyti tyrimų, atsakančių į klausimą: kuri kultūra labiau prisideda prie visuomenės vystymosi. Taiuždrausta, tabu, negalima.  Atitinkamai, visas šias knygas vienija vienas ir tas pats – jos nėra išverstos į nei į lietuvių, nei į rusų kalbas. Pastaruosius 20 metų tokio pobūdžio tyrimai uždrausti, šių knygų leidyba per pastaruosius 20 metų nebuvo tęsiama. Jūs jas galite įsigyti, nusipirkti, bet jūs jas galite skaityti tik angliškai, jeigu jūs skaitote angliškai. Todėl visiškai akivaizdus tikslas – mokslinės tiesos paieška. Naudokime aukščiau minėtas penkias knygas kaip pagrindinę medžiagą. Jeigu jūs skaitote angliškai, turite prieigą prie šių knygų, patariu pirkti. Kruopščiai analizuokime skirtingus veiksnius ir aspektus, kaip kultūra veikia visuomenės vystymąsi, tai ir yra pagrindinė esmė.

Tai buvo įvadas. Bet prieš baigdamas, aš noriu užduoti jums klausimą – o ar tikrai yra taip? Ar tikrai kultūra yra pagrindinis veiksnys? Mes pamiršome dar vieną parametrą, apie kurį mums uždraudė kalbėti dar anksčiau nei prieš 20 metų – tai IQ. 

Ar turi IQ įtakos visuomenės vystymuisi? Taip, be abejo. Ar įtakoja IQ žmonių sėkmę, materialinę sėkmę visuomenėje? Taip, be abejo. Visi duomenys apie tai kalba, bet tai dar vienas mokslinis tabu, apie kurį kalbėti negalima. Pas mane šitame kanale išėjo du vaizdo įrašai apie IQ.

Pirmas vaizdo įrašas apie IQ individualiame vystymesi ir išvados, kurias darytume[1], yra sekančios: IQ yra reikšmingas, bet ne pagrindinis ir ne vienintelis materialinės sėkmės veiksnys. Egzistuoja kiti veiksniai, bet, nepaisant to, IQ koreliuoja su materialine sėkme. Ir dar labiau bendras visuomenės IQ koreliuoja su tos ar kitos visuomenės materialine sėkme. Apie IQ mes nekalbėsime, dviejų vaizdo įrašų pakanka, nuorodos aprašyme.

Bet toliau kyla vis tas pats klausimas – o ar tik kultūra ir IQ veikia visuomenės vystymąsi? Ne, ponai, ir čia mums padeda Šiaurės ir Pietų Korėja, Rytų ir Vakarų Vokietija, kur IQ, socialiniai ir kultūriniai visuomenės aspektai praktiškai vienodi, o visuomenės vystymasis skirtingas.

Maža to, egzistuoja Argentina, kuri iki praėjusio amžiaus 30-ųjų metų, 70 metų bėgyje vystėsi taip pat greitai, kaip Jungtinės Valstijos, o po to staiga kažkas įvyko ir Argentina pati pasišalino iš vystymosi. 

Štai dar vienas grafikas, kuris demonstruoja Argentinos pasišalinimą. 1900 metais bendrųjųnacionalinių pajamų lygis vienam gyventojui 10 kartų viršijo planetos vidurkį. Toliau vyko vystymasis, Argentina irgi vystėsi, bet vystėsi daug lėčiau. Argentina yra žemiau pagal BVP lygį vienam gyventojui nei vidutinis BVP lygis planetoje apskritai. Iš dešimteriopo pranašumo Argentina nusirito į pusantrokartinį deficitą. Kultūra ta pati, istorinės, klimatinės, geografinės sąlygos tos pačios, bet, nepaisant to, šalis sulėtino savo vystymąsi.

Atitinkamai, klausimas vis dar lieka – o kas trukdo? Mes puikiai žinome atsakymą į šį klausimą. Skirtumas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos, Rytų ir Vakarų Vokietijos bei kitų panašių šalių – tai socialiniai-politiniai memai, iš esmės kalbant, tai socialinė-politinė ideologija, platinama ir palaikoma, - kas labai svarbu, - tos ar kitos visuomenės narių. Pietų Korėjoje socialinė politinė ideologija yra laisva visuomenė ir kapitalizmas, Šiaurės Korėjoje – komunizmas. Ir tokių socialinių-politinių memų buvimas arba nebuvimas ir yra katalizatorius arba dekatalizatorius (tai yra visuomenės vystymosi lėtintojas). 

Taigi, apibendrinkime rezultatus. Visuomenės vystymąsi lemia sekantys esminiai parametrai: pirmas – socialiniai-politiniai memai, - tai, kuo tiki visuomenė. Sekantis parametras – visuomenės socialinė kultūra. Sekantis parametras – visuomenės IQ. Sekantis parametras – geografinės, klimato ir gamtinės sąlygos. Ir jau pats paskutinis parametras – tai naudingosios iškasenos.

Japonijoje nėra naudingųjų iškasenų, bet Japonija greitai vystėsi iki tol, kol Japonijoje socialinė-politinė visuomenės doktrina pasikeitė. Japonija sustojo savo vystymesi nuo praėjusio amžiaus pabaigos, todėl kad tai pakeitė. Visa kita tas pats – geografija ta pati, išsidėstymas tas pats, išteklių kaip nebuvo, taip ir nėra. O štai socialiniai memai pasikeitė.

Maža to, ir tai yra labai gera žinia mums – socialinius-politinius memus lengva keisti, apie tai mes pasikalbėsime vėliau. Kultūrą keisti labai sunku, tam prireikia kartų. IQ keisti visuomenei dar sunkiau, tam prireikia dešimčių kartų. Geografijos, klimato ir gamtinių išteklių, išėjimo prie jūros pakeisti neįmanoma. Todėl pagrindinį esminį parametrą, kuris daro įtaką visuomenės vystymuisi arba degradacijai, lengvai galima pakeisti, ir sekanti tema - apie kvailystės teoriją. 

Taip, įsivaizduokite sau, egzistuoja kvailystės teorija, ir kai visuomenė įsiveržia į kvailystės būseną – yra aiškus apibrėžimas, kas tai yra – visuomenės vystymasis greitai pradeda lėtėti. Ir atvirkščiai, kai visuomenė pasitaiso nuo kvailystės, visuomenė pradeda greitai vystytis.