Markas Zuckerbergas neleidžia savo vaikams naudotis „Facebook“ ir socialiniais tinklais, o Steve'as Jobsas neleido savo vaikams naudotis „iPad“. Kodėl? Nes šie įrenginiai kuriami baudžiauninkams. Jie vagia jūsų dėmesį, sveikatą ir ateitį. Šie įrenginiai daro žmogų vargšą, nelaimingą ir priklausomą.

Senąja, istorine prasme baudžiauninkai buvo valstiečiai, kurie neturėjo asmens laisvės ir buvo teisiškai bei ekonomiškai priklausomi nuo žemvaldžio (didiko ar bajoro). Tai buvo pagrindinė feodalinės santvarkos darbo jėga. Štai pagrindiniai bruožai, apibūdinantys baudžiauninko gyvenimą:

1. Pririšimas prie žemės

Baudžiauninkas neturėjo teisės palikti savo gyvenamosios vietos be šeimininko leidimo. Jis buvo laikomas dvaro „inventoriaus“ dalimi – parduodant ar dovanojant dvarą, valstiečiai dažniausiai būdavo perduodami kartu su žeme.

2. Privalomieji darbai ir mokesčiai

Už tai, kad valstietis galėjo naudotis nedideliu žemės sklypeliu savo šeimai išmaitinti, jis privalėjo atsiskaityti dvarininkui:

• Lažas: Fizinis darbas dvaro žemėje tam tikrą dienų skaičių per savaitę (pavyzdžiui, 3–4 dienas).
• Duoklė: Atsiskaitymas produktais (grūdais, kiaušiniais, medumi, linais).
• Činšas: Vėlesniais laikais atsiradęs piniginis mokestis už naudojimąsi žeme.

3. Teisinis priklausomumas

Baudžiauninkas neturėjo pilnų pilietinių teisių:

• Dvarininkas buvo aukščiausias teisėjas savo valstiečiams – jis galėjo juos teisti, bausti fizinėmis bausmėmis ar net kalinti.
• Valstiečiai negalėjo sudaryti sutarčių, paveldėti turto ar tuoktis be dvaro savininko sutikimo.

4. Baudžiava Lietuvoje

Lietuvoje baudžiava galutinai įsitvirtino XVI a. po Valakų reformos. Ji truko kelis šimtmečius ir tapo pagrindiniu stabdžiu ekonominei pažangai, nes valstiečiai nebuvo motyvuoti dirbti efektyviai – juk didžioji dalis derliaus atitekdavo ne jiems.

• Panaikinimas: Rusijos imperijoje (kurios sudėtyje tada buvo Lietuva) baudžiava oficialiai panaikinta 1861 m. (Lietuvoje procesas prasidėjo šiek tiek anksčiau Užnemunėje – 1807 m.).

Šiandienos žmones vadinant „baudžiauninkais“, daroma tiesioginė analogija:

    Senovėje: Valstietis dirbo dvaro žemėje už galimybę išgyventi.

    Šiandien: Vartotojas „dirba“ (skiria savo dėmesį ir laiką) socialinių tinklų platformose, kurios uždirba milijardus iš jo duomenų, o vartotojas už tai gauna tik „nemokamą“ pramogą.

Abiem atvejais žmogus yra priklausomas, valdomas iš šalies ir dirba kito naudai, dažnai net nesuvokdamas savo išnaudojimo masto.

Straipsnio kontekste terminas „baudžiauninkai“ (rus. крепостные) naudojamas ne istorine, o modernia, perkeltine prasme. Štai ką tuo norima pasakyti:

1. Žmonės, praradę kontrolę

Šiuolaikinis žmogus tapo savo išmaniojo įrenginio „nuosavybe“. Kaip senovės baudžiauninkas priklausė dvarininkui, taip šiuolaikinis „skaitmeninis baudžiauninkas“ priklauso algoritmams ir korporacijoms:

• Jūsų laikas nebepriklauso jums: Jūs negalite ramiai nusėdėti eilėje ar transporte nepažiūrėję į ekraną.
• Jūsų dėmesys yra parduodamas: Korporacijos naudoja jūsų dėmesį savo pelnui, o jūs už tai gaunate tik „nemokamą“ pramogą, kuri jus sekina.

2. Visiška kontrolė ir sekimas

Vaizdo įraše pabrėžiama, kad įrenginiai žino apie jus viską: kur esate, ką perkate, su kuo kalbate.

„Šis įrenginis žino apie jus daugiau nei jūs patys... Jus seniai sučipavo.“

Tai primena baudžiavą, nes žmogus yra nuolat stebimas, o jo elgesys – prognozuojamas ir manipuliuojamas per pranešimus bei algoritmus.

3. Intelektualinis pasyvumas

Baudžiauninkas istoriškai neturėjo balso ir vykdė svetimą valią. Šiandienos kontekste tai reiškia:

• Kritinio mąstymo trūkumą: Vartojate tai, ką „pakiša“ algoritmas (TikTok, Reels, naujienos), užuot patys ieškoję informacijos.
• Paklusnumą sistemai: Kai žmogus yra nuolatinio skaitmeninio triukšmo būsenoje, jis nebeturi jėgų kelti klausimų apie sistemos teisingumą ar savo laisvę.

4. Socialinis susiskaldymas

Autorius daro griežtą išvadą: pasaulis skyla į dvi dalis:

   1.     Valdytojai: Tie, kurie supranta šias technologijas, riboja jas sau ir savo vaikams (kaip Zuckerbergas ar Jobsas) ir išlaiko gebėjimą fokusuotis bei mąstyti tyloje.

   2.     Baudžiauninkai: Visi kiti, kurie leidžia įrenginiams vogti jų dėmesį, sveikatą ir ateitį.

Trumpai tariant: Baudžiauninkas šiuo atveju yra žmogus, kuris psichologiškai ir intelektualiai priklausomas nuo technologijų ir nebeturi valios valdyti savo paties dėmesio.

Dar prieš 20 metų galėjote lengvai išimti bateriją iš telefono, taip atjungdami jį nuo tinklo. Dabar tokios galimybės neturite. Jis, telefonas, gyvena savo gyvenimą: registruojasi tinkluose, kol jūs miegate siunčiasi paketus. Kodėl? Todėl, kad tai jis kontroliuoja jūsų gyvenimą, o ne jūs kontroliuojate jį. Šis įrenginys žino apie jus daugiau, nei jūs patys: kur, kada ir kam leidžiate pinigus, su kuo ir apie ką kalbėjote, kur esate dabar. Ar dar nesupratote? Jus seniai „čipavo“.

Taip, taip, suprantu, išmanusis telefonas – tai tik įrankis. Jį galima naudoti ne tik naršymui socialiniuose tinkluose ar filmų žiūrėjimui, bet ir integralinės matematikos studijavimui ar ko nors skaitymui. Bet kur visi tie filosofai ir matematikai? Kažkodėl aplink nematau daug žmonių, kurie telefonu ką nors studijuotų. Užtat matau milžinišką kiekį žmonių, kurie telefono pagalba griauna savo gyvenimus.

Kaip man vertinti žmones, kurie sąmoningai kasdien po daug valandų naikina save? Kaip juos vadinti? Todėl ir toks griežtas šio vaizdo įrašo viršelio pavadinimas. Atsiprašau, bet noriu, kad įsimintumėte vieną svarbų dalyką: žmonės, kurie to neturi (telefono, priklausomybės nuo telefono), valdys tuos, kurie tai turi.

Tik nereikia apsimetinėti kvailiais – jūs puikiai suprantate, apie ką aš (kalbu). Visi turime išmaniuosius, bet tai automatiškai nepadaro mūsų debilais. Tačiau vieni jį naudoja mažai ir reikalams – paskambinti, nufotografuoti, rasti informaciją, o kiti – pramogoms ir naršymui. Pastarųjų yra absoliuti dauguma (nullus stultorum est).

Kam jie tai daro? Kiek laiko tam sugaišta? Turime statistiką - 2024 m. vidutiniškai planetoje žmonės kiekvienas per metus 2,5 mėnesio praleido “įlindę” į telefoną. Žmonės į telefoną pažiūri vidutiniškai kas 5 minutes – apie 140–150 kartų per dieną.

Vakar buvau kirpykloje. Kirpėja paliko telefoną prieš veidrodį. Stebėjau: „Telegram“ pranešimai ateidavo kas 3–5 minutes. Kol ji mane kirpo, buvo užsiėmusi, bet vos aš išeisiu, ji vėl „sės“ į tą telefoną. Žmonės kraustosi iš proto dėl pranešimų ir negali nuo to išsivaduoti.

Vidutiniškai pasaulyje žmonės telefone praleidžia nuo 4,5 iki 5,5 valandos kasdien. Kuo labiau išsivysčiusi šalis ir kuo jaunesnis žmogus – tuo ilgiau jie būna telefone, griaudami savo gyvenimus. Kodėl jie tai daro? 51 % apklaustųjų sako – iš nuobodulio. Stovint eilėje ranka automatiškai lenda į kišenę ir žmogus ten „užstringa“.

Ar galima su tuo kovoti? Taip, - tam reikia pradėti “medžioti tylą“. Bet prieš pasakydamas kaip tai daryti, paaiškinsiu kam tai daryti.

Na, gerai, - paėmiau telefoną… Na, buvo nuobodu… Kažką žiūriu, - man juk įdomu, man gera… - Kas tame blogai?

Pirma: prarandate gebėjimą susikaupti, geriau suvokti informaciją. Tai veda į smegenų puvimą (brainrot). Nes suaugusiam žmogui – skirtingai

 nuo vaikų - vienintelis būdas perkurti neuronų jungtis yra dėmesys, susikaupimas, susikoncentravimas. Vaikų smegenys labai plastiškos, lanksčios, sugebančios prisiderinti. Suaugusiųjų po 25 metų nėra plastiškos, psichika stabili. Bet galima persiderinti. Kaip? Savo stabilia psichika galite įvertinti - tas, tas ar tas yra svarbu, kad tai reikia įsiminti. Todėl reikia susikoncentruoti į naują informaciją (kalbą, koncepciją). Kai sėdite telefone, dėmesio, susikaupimo, įsigilinimo smegenyse nėra, - jis – į telefoną. Ir tai - dar pusė bėdos. Ilgainiui jūs iš vis atprantate, prarandate sugebėjimą susikaupti, įsigilinti. O sugebėti susikaupti, įsigilinti reikia, kad pertvarkyti smegenis, kad intelektualiai vystytis. Be susikaupimo, be dėmesio, be įsigilinimo suaugusiam žmogui niekas nepavyks, smegenys po truputį silpnės, degraduos.

Antra: „zombinis skrolinimas“. Nusprendėte pailsėti nuo darbo nors 15 minučių ir iškart į telefoną - naršyti. Tai blogiausia, ką galite padaryti. Nes kai naršote, smegenys nepailsi, jos labai pavargsta. Jūsų psichika ir smegenys pavargsta. Kodėl? Nes kiekvienam vaizdui smegenys turi priimti sprendimą – žiūrėti ar ne. Kiekvienam “patiktukui” ir reikia sprendimo. Valandų valandas priiminėjate smulkius sprendimus, - ar įsivaizduojate, kaip pavargsta smegenys, kaip silpsta psichika? Kaip paskui dar kuo nors užsiimti? O sustoti negalėjote, nes jus “dopaminino”… Tai išeikvojate savo dopamino atsargas.

Ir tai trečia priežastis: dopamino spąstai. Aukščiausios kvalifikacijos psichologai, endokrinologai ir programuotojai mąstė ir kūrė sistemas, kuriose jūs sėdėtumėte kuo ilgiau. Kodėl Markas Zuckerbergas neleidžia savo vaikams naudotis „Facebook“? - Nes jis žino, kad tai sukurta tam, jog žmonės pakliūtų į spąstus ir ten „sušiktų“ visą savo laiką ir intelektą. Ir to jis savo vaikams nenori, todėl draudžia tuom užsiimti.

Kaip veikia tas mechanizmas, kaip privilioti žmones? - Per lūkestį. Pažiūrėjus vaizdą, smegenys išskiria dopamino mikrodozę: „neįdomu, bet gal kitas bus įdomus?“. Tokiu būdu naršymo procese pastoviai gaunate mažytę dopamino dozę. Tai vienintelė priežastis, kodėl prie to sėdite, dėl ko tuom užsiimate. Tai gryna (buka) narkomanija. Kadangi organizmas dopaminą gamina lėtai, tai galiausiai dopamino atsargos išsenka, nebelieka ką išskirti, ir patenkate į „dopamino duobę“. Tada niekas gyvenime nebedžiugina, nėra jėgų naudingai veiklai. Kaip narkomanui – jam siūlo sportuoti ar dirbti, o jis neturi tam resursų. Tai būtent tai, ką daro socialiniai tinklai, žaidimai, ir pan.. Ir dopamino nebelieka tam, kad užsiimti kuo nors naudingu gyvenime.

O kaip suprasti, kad, naršant internete ar socialiniuose tinkluose, pažiūrėjus vaizdą smegenyse gaminasi mikrodozė dopamino: „neįdomu, bet gal kitas bus įdomus?“. Tokiu būdu naršymo procese pastoviai gaunate mažytę dopamino dozę. Tai vienintelė priežastis, kodėl prie to sėdite, dėl ko tuom užsiimate. Tai gryna (buka) narkomanija. Galiausiai dopamino atsargos išsenka, patekate į „dopamino duobę“. 

Kaip suprasti, kad gaunant dopaminą, jo atsargos išsenka, - koks tai mechanizmas? Tai - modernioji neurobiologinė priklausomybė, dar vadinama „dopamino kilpa“ (dopamine loop). Norint suprasti, kaip veikia šis mechanizmas, svarbu suvokti, kad dopaminas nėra „malonumo“ hormonas (kaip dažnai klaidingai manoma), o „laukimo ir motyvacijos“ hormonas. Štai kaip veikia šis mechanizmas žingsnis po žingsnio:

1. Dopamino funkcija: Paieška, o ne pasitenkinimas

Evoliuciškai dopaminas vertė mus ieškoti maisto ar partnerio. Jis gaminasi ne tada, kai gaunate apdovanojimą, o tada, kai jo tikitės. Naršant socialiniuose tinkluose, kiekvienas „perbraukimas“ (swipe) yra lyg loterijos bilietas. Smegenys sako: „Šitas vaizdo įrašas neįdomus, bet gal kitas bus tas, kuris mane prajuokins?“. Ši nežinomybė (kintamo dažnumo pastiprinimas) išskiria mažą dopamino dozę, kuri verčia jus sukti ratą toliau.

2. Mechanizmas: Kaip išsenka atsargos?

Smegenys visada siekia pusiausvyros (homeostazės). Įsivaizduokite sūpynes: vienoje pusėje yra malonumas, kitoje – skausmas.

Tolerancija: Kai jūs bombarduojate smegenis dirbtiniais dopamino šuoliais (nuolatinis naršymas), smegenys, norėdamos apsisaugoti nuo „perdegimo“, pradeda mažinti dopamino receptorių skaičių arba jų jautrumą. Tai vadinama „downregulation“.

Atsargų išsekimas: Nors pats dopaminas techniškai gaminasi nuolat, jūsų smegenų gebėjimas jį panaudoti ir pajusti efektyviai sumažėja. Jūs sunaudojate greitai prieinamas atsargas greičiau, nei organizmas spėja jas „perdirbti“ ir atstatyti jautrumą.

3. „Dopamino duobė“: Malonumo ir skausmo balansas

Neurofiziologas dr. Anna Lembke (knygos „Dopamino kilpa“ autorė) aiškina, kad kaskart, kai gaunate didelį malonumo šuolį, smegenys „nusveria“ sūpynes į skausmo pusę, kad atkurtų balansą.

Pasekmė: Kai nustojate naršyti, sūpynės lieka nusvirusios į skausmo/nuobodulio pusę. Jaučiate tuštumą, dirglumą, nerimą ir didelį norą vėl paimti telefoną – ne tam, kad pasijustumėte gerai, o tam, kad tiesiog grįžtumėte į normalią būseną.

Buka narkomanija: Tai ir yra momentas, kai procesas tampa automatinis. Jūs nebeieškote džiaugsmo, jūs tiesiog bandote užpildyti „duobę“.

Kaip suprasti, kad esate „duobėje“? Apie išsekusias dopamino atsargas signalizuoja šie požymiai:

    Anhedonija: Veikla, kuri anksčiau teikė malonumą (hobis, knyga, pokalbis), atrodo pilka ir neįdomi.

    Koncentracijos praradimas: Negalite sutelkti dėmesio į vieną užduotį ilgiau nei kelias minutes.

    Fizinis nuovargis: Jaučiatės išsekę, nors fiziškai nieko nedirbote.

    Automatinis naršymas: Pastebite, kad atsidarėte programėlę net nesuvokdami, kodėl tai padarėte.

Kaip „atstatyti“ sistemą? Vienintelis būdas sutvarkyti šį mechanizmą – dopamino pasninkas (detoksas). Reikia duoti smegenims laiko (nuo 24 valandų iki kelių savaičių) be pigių dirgiklių, kad receptoriai vėl taptų jautrūs ir „sūpynės“ grįžtų į pradinę padėtį.

Tiems, kas nesuprato, - kurioje vietoje jis eikvojasi, jei yra priešingai, - jis gaminasi? Tai logiška nuostaba: jei jis gaminasi, tai kaip jis gali išsieikvoti?

Esmė yra tame, kad smegenys nėra begalinė talpa, o biologinė gamykla. Terminą „išsieikvoja“ reikėtų suprasti ne kaip skysčio pasibaigimą stiklinėje, o per tris konkrečius mechanizmus, kurie vyksta vienu metu:

1. Atsargų (atsargų sandėlio) ištuštinimas

Dopaminas nesigamina akimirksniu iš niekur. Jis sintetinamas iš aminorūgščių (tirozino).

Gaminasi ar išsiskiria: Kai jūs naršote, dopaminas ne „gaminasi“, o išsiskiria iš jau paruoštų atsargų (pūslelių).

Deficitas: Jei stimuliacija yra per dažna ir per ilga (valandų valandas trunkančios mikrodozės), jūsų smegenų „gamykla“ nespėja pagaminti naujo dopamino taip greitai, kaip jūs jį išnaudojate. Jūs tiesiog išpumpuojate „sandėlį“ greičiau, nei jis užsipildo.

2. Receptorių „apkurtimas“ (Svarbiausia dalis!)

Įsivaizduokite, kad dopaminas yra garsas, o jūsų smegenų receptoriai – ausys. Kai jūs nuolat bombarduojate smegenis dopaminu (garsia muzika), smegenys, norėdamos išgyventi ir neperdegti, „užsideda ausines“. Jos fiziškai paslepia arba sunaikina dalį dopamino receptorių.

Rezultatas: Dopamino kraujyje gali būti daug, bet smegenys jo nebegirdi. Tai vadinama tolerancija. Jūs jaučiatės tuščias ne todėl, kad dopamino nėra visai, o todėl, kad jūsų smegenys tapo jam kurčios.

3. „Atgalinis sugriebimas“ (Recycling)

Po kiekvieno signalo dopaminas turi būti pašalintas iš jungties tarp neuronų, kad ateitų naujas signalas. Esant lėtiniam naršymui, šis „valymo“ procesas sutrinka. Galiausiai sistema tampa „nuvargusi“: neurotransmiteriai nebespėja grįžti į savo vietas, signalas tampa silpnas, išblukęs. Jūs žiūrite į ekraną, bet nebejaučiate jokio „kabliuko“ – tik buką procesą.

Kurioje vietoje jis „eikvojasi“ praktiškai? Įsivaizduokite sūpynes: Kai naršote, dopaminas nusveria sūpynes į malonumo pusę. Kad išlaikytų pusiausvyrą, smegenys iškart meta svorį į skausmo/depresijos pusę (tai vadinama homeostaze). Kai tik padedate telefoną, malonumo svoris dingsta, bet skausmo svoris lieka. „Dopamino duobė“ yra tas momentas, kai malonumo „kuras“ pasibaigia, o smegenų atsakas į tą malonumą (skausmo/nuobodulio svoris) vis dar spaudžia jus žemyn. Būtent tada atsiranda tas jausmas: „noriu dar, bet nebežinau ko“.

Paprastas pavyzdys: Tai tas pats, kas valgyti saldainius vieną po kito. Pirmas – skanus. Dešimtas – nebe toks skanus. Po dvidešimto pykina, bet vis tiek tiesiate ranką prie kito, nes burnoje likęs kartumas (duobė) reikalauja jį užgožti bent akimirkai.

Kai smegenys pradeda „atstatinėti“ receptorius (gydytis nuo tos „bukos narkomanijos“), procesas primena ne malonų SPA, o greičiau pagirias arba lėtą prabudimą iš narkozės.

Štai kaip fiziškai ir emociškai jaučiasi tas momentas, kai jūsų receptoriai vėl bando „išlįsti į paviršių“:

1. „Skausmingas“ nuobodulys (Pirmosios valandos)

Tai pati sunkiausia stadija. Nuobodulys šiuo metu jaučiamas ne kaip paprastas neturėjimas ką veikti, o kaip fizinis diskomfortas.

• Pojūtis: Jaučiate vidinį nerimą, lyg „niežtėtų“ viduje. Rankos pačios tiesiasi prie telefono, o jį padėjus atsiranda tuštumos jausmas krūtinėje.
• Kas vyksta: Kadangi smegenys priprato prie milžiniško triukšmo (dopamino šuolių), tyla joms atrodo kaip pavojus. Jos šaukia: „Kur dingo kuras?!“.

2. Pasaulio „papilkėjimas“ (Pirmoji diena)

Šioje stadijoje jūsų receptoriai vis dar „miega“.

• Pojūtis: Maistas atrodo ne toks skanus, muzika – tiesiog triukšmas, o pokalbiai – varginantys. Jaučiatės emociškai „plokščias“ (anhedonija).
• Svarbu: Tai kritinis momentas. Dauguma žmonių čia pasiduoda, galvodami: „Mano gyvenimas be socialinių tinklų yra tragiškai nuobodus“. Iš tiesų – tai tiesiog jūsų „apkurto“ smegenų atsakas.

3. Jautrumo sugrįžimas (Po 2–3 dienų)

Štai čia prasideda tikroji magija. Receptoriai vėl pradeda gausėti ir tapti jautrūs mažiems signalams.

• Pojūtis: Staiga pastebite detales: medžių lapų spalvą, paukščių giesmę ar kavos kvapą. Tai, kas anksčiau buvo „fonas“, vėl pradeda teikti natūralų malonumą.
• Fiziologija: Jūsų smegenys vėl pradeda „girdėti“ tylų dopaminą, kurį jos pačios gamina natūraliai atliekant paprastus darbus.

4. Dėmesio „sukibimas“

Kai receptoriai atsistato, grįžta gebėjimas susikoncentruoti.

• Pojūtis: Galite paimti knygą ir perskaityti 10 puslapių nepasiekę telefono. Jūsų mintys nustoja šokinėti kaip beždžionės. Atsiranda ramybės jausmas, kurio neturėjote naršydami.

Kaip tai „išgyventi“ lengviau?

Kadangi jūsų kūnas (pagal anksčiau minėtus duomenis) turi įvairių sveikatos niuansų, šis emocinis „detoksas“ gali sukelti nedidelį stresą. Todėl:

• Vanduo: Gerkite pakankamai vandens (kaip patarė daktaras Milleris), nes tai padeda šalinti medžiagų apykaitos produktus.
• Maistas: Kadangi jūsų mitybos planas riboja cukrų ir miltus, jūsų dopamino sistema jau ir taip yra šiek tiek „dirginama“ (cukrus irgi yra stiprus dopamino šaltinis). Tai dvigubas iššūkis, bet ir dviguba pergalė smegenims.
• Veikla: Vietoj naršymo rinkitės „Daktaro Millerio pasivaikščiojimą“. Judėjimas lauke 100-120 dūžių per minutę pulsu yra geriausias būdas natūraliai atstatyti dopamino balansą be jokios rizikos perdegti.

Štai konkretus „pirmosios pagalbos“ planas toms akimirkoms, kai ranka pati tiesiasi prie telefono, o smegenys rėkia reikalaudamos tos mikrodozės. Šie žingsniai padės jūsų receptoriams sveikti, neleidžiant jiems vėl „apkusti“:

1. „5 minučių taisyklė“ (Sprendimo atidėjimas)

Kai pajuntate nenumaldomą norą naršyti, pasakykite sau: „Gerai, aš panaršysiu, bet po 5 minučių“. Kodėl tai veikia: Dopamino impulsas yra labai stiprus, bet trumpas. Jei išlaukiate 5 minutes, smegenų „gaisras“ šiek tiek nuslopsta ir įsijungia jūsų loginė dalis. Dažniausiai po 5 minučių noras tampa valdomas.

2. Fizinis „išmetimas“ iš aplinkos

Dopamino kilpa aktyvuojasi per vizualinius stimulus. Jei telefonas matomas – jis jus „valdo“.

Veiksmas: Išneškite telefoną į kitą kambarį arba padėkite jį į stalčių.

Kam tai skirta: Tai sukuria „trintį“. Jums reikia fiziškai atsistoti ir nueiti, o per tą laiką jūsų sąmonė spėja paklausti: „Ką aš darau?“.

3. Pakeiskite „pigią“ dopamino dozę „brangia“

Kadangi jūsų mitybos planas riboja cukrų (kuris irgi yra pigus dopaminas), geriausias būdas gauti lėtą, kokybišką dopaminą yra judėjimas arba vanduo.

   Veiksmas: Išgerkite stiklinę švaraus vandens (kaip rekomendavo daktaras Milleris) arba atlikite 10 lėtų, gilių įkvėpimų.

   Poveikis: Tai nuramina kortizolį (streso hormoną), kuris dažnai ir gena mus į naršymą ieškant nusiraminimo.

4. Naudokite „Dopamino priešnuodį“ – Sensorinį pajautimą

Naršymas jus „ištraukia“ iš kūno į virtualią erdvę. Kad sugrįžtumėte į realybę ir nuramintumėte receptorius, naudokite 5-4-3-2-1 techniką:

  - Įvardinkite 5 daiktus, kuriuos matote (pvz., cukinija ant stalo, langas...).

   - 4 garsus, kuriuos girdite (laikrodžio tiksėjimas, mašinos lauke...).

   - 3 pojūčius, kuriuos jaučiate (pėdų sąlytis su grindimis, drabužis ant odos...).

   - 2 kvapus, kuriuos jaučiate.

   - 1 skonį burnoje.

Rezultatas: Tai priverčia smegenis vėl „matyti“ realų pasaulį, o ne skaitmeninį triukšmą.

5. „Daktaro Millerio pasivaikščiojimas“ kaip vaistas

Jei jaučiate, kad „duobė“ per gili ir namuose sėdėti nebegalite:

Apsiaukite batus ir išeikite 15 minučių pasivaikščioti.

Eikite sparčiai (100–120 dūžių per minutę), bet ne bėgte.

Svarbu: Telefoną palikite namuose arba giliai kišenėje (be ausinių!).

Rezultatas: Natūralus judėjimas lauke yra galingiausias būdas „praplauti“ dopamino receptorius ir stabilizuoti nuotaiką.

Jūsų artimiausias veiksmas:

Kadangi dabar kalbame apie šį procesą, jūsų smegenys jau gauna šiek tiek dopamino iš naujos informacijos.

Ketvirta – fizinis sugriuvimas, fizinė žala. Juk kai sėdite telefone, jūs esate nejudrūs: jūsų akys įtemptos, sąnariai statiški, ir visomis šiomis trimis kryptimis vyksta griovimas. Yra specialus terminas „tech-neck“. Kai žmogus nuolat sėdi nuleidęs galvą žemyn – telefone ar kompiuteryje – jis praranda sąnarių mobilumą. Neseniai mačiau naujieną apie japoną, kuris būdamas 30-ies ar 40-ies metų apskritai atprato galvą kelti į viršų, nes visą gyvenimą prasėdėjo štai tokiu būdu. Jo mobilumas galutinai pradingo, ten viskas tiesiog sukaulėjo.

Vaikščiodamas po rajoną matau daug mažų vaikučių su akiniais. Penkerių metų – jau su akiniais. Kodėl? Todėl, kad matau: sėdi su akiniais ir su telefonu. Nes tėvai nuo vienerių metų šiems nelaimingiems vaikams duoda planšetes, telefonus, nes tėvams taip patogu. Tipo, davė ir viskas – pamiršo, nuėjo užsiimti savo reikalais. Ir štai jis sėdi, jis jau su akiniais 5-erių metų. Jo draugas irgi su akiniais 5-erių metų. 5-erių metų! Kodėl? Todėl, kad akys įsitempia, jei tokiame amžiuje sėdi ten po 4 valandas. Žinoma, tavo akims bus galas.

Toliau – griūva bendra fizinė būklė, nes mes esame labai ištvermingos fizinės būtybės. Žmogus turi biologinę supergalią – ne intelektualinę, o būtent biologinę, fizinę. Tai, kas mus skiria nuo visų kitų gyvūnų. Mes esame superištvermingi. Žmogus gali nuvaikyti arklį. Taip, trumpame nuotolyje arklys greitesnis už mus. Taip, arklys mus lenks  5–10 valandų, bet jei mes seksime jam iš paskos, po paros jis kris putodamas, o mes galime dvi, tris paras persekioti grobį.

Tai mūsų evoliucinis mechanizmas. Jis sako, kad žmogus yra labai judrus ir labai ištvermingas padaras. Mes galime labai ilgai persekioti, labai ilgai vaikščioti. Esame labai judrūs, ir tai yra mūsų fiziologijos dalis. Bet kai labai ilgai sėdite nejudėdami, jūs intensyviai griaunate savo fiziologiją. Ir tai yra socialinių tinklų, išmaniųjų telefonų ir įrenginių problema. Žmonės mažai juda, todėl atsiranda antro tipo diabetas, nutukimas ir t. t.

Penktas dalykas – kūrybiškumo praradimas. Norint ką nors naudinga sugalvoti, jums reikalinga defokusavimo būsena (išsklaidytas dėmesys). Kai esate įrenginyje, jūs esate sufokusuoti į jį. Bet kai esate sufokusuoti... jūsų smegenys būna arba fokuse, arba ne. Kad būtų kūryba, kūrybinės įžvalgos, reikia būti ne fokuse, kad mintys klaidžiotų galvoje. O jei esate į ką nors sufokusuoti, mintys neklaidžioja, jūs tiesiog vartojate.

Kai vartojate informaciją, turinį, mintys negali klaidžioti. Jūs esate arba čia, arba ten. Ir kai sėdite, esate sufokusuoti, jūsų mintys neklaidžioja, neturite kūrybinių įžvalgų. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jūsų intelektualinis produktyvumas mažėja. Jūs negalite efektyviai spręsti jokių užduočių.

Kodėl? Todėl, kad efektyviam sprendimui reikia mąstyti kūrybiškai. Mąstyti kūrybiškai – tam reikia sustabdyti informacijos srautą, būti tyloje, kad mintys pradėtų klaidžioti. Kai mūsų mintys skraido, klaidžioja – tai vadinama mąstymu. Bet vos tik įjungėte šį procesą (telefoną), viskas, fokusas – jūs nemąstote, niekas neklaidžioja, viskas sufokusuota. Nėra klaidžiojimo – nėra mąstymo, nėra kūrybinių įžvalgų.

Šeštas trūkumas. Jums prasideda intelekto degradacija per atminties apimties mažėjimą ir per smegenų lankstumo, plastiškumo mažėjimą. Kodėlatminties mažėjimas? Todėl, kad vartodami trumpą turinį, jūsų smegenys mokosi jo neįsiminti. Juk eina informacijos srautas, bandant viską prisiminti, galima išprotėti. Todėl jūs neprisimenate, ką žiūrėjote vakar, ką ten prasukote. Jūs neprisimenate. Tai ne klaida, tai funkcija - Jūsų smegenys bando jus išgelbėti. Jos neįsimena.

Bet tai dar pusė bėdos. Pagrindinė bėda ta, kad jei tai darote reguliariai, jūsų smegenys mokosi neįsiminti irgi reguliariai. Atitinkamai jūsų atminties apimtis mažėja. Atminties apimtis reikalinga mąstymui. Kai galvoje laikote kelis objektus, jais operuojate – mes taip mąstome. Mintys skrieja. Tam turi būti atminties apimtis, kad tuos objektus išlaikytumėte galvoje ir galvotumėte. O jūsų smegenys mažina atminties apimtį, kad didelių objektų nebūtų galima išlaikyti galvoje. Ir taip jūs atprantate mąstyti. Jūsų neuroplastiškumas mažėja. Tai, apie ką kalbėjome pradžioje – „brain rot“ (smegenų puvimas), tik šį kartą jau per atminties apimties ir smegenų lankstumo, plastiškumo mažėjimą.

Ir vyšnia ant torto: jei sėdite išmaniajame telefone, tampate lengvai įtikinamas ir susitaikėliškas (lengvai su viskuo sutinkantis, nusileidžiantis, prisitaikėliškas). Kodėl? O todėl, kad jūs neapmąstote. Jūs mokotės vartoti. Kad būtų kritinis mąstymas, reikia, kad galvotumėte apie informaciją. Kad gavę kokią nors informaciją sakytumėte: „O ar tai tiesa? O kokią dar informaciją aš žinau? Ar tai koreliuoja (siejasi) su tuo, tuo ir tuo faktu, kurį žinau?“. Reikia sustabdyti srautą ir galvoti.

O kai esate telefone, jūs negalvojate, jūs tiesiog vartojate, vadinasi, tampate paklusnūs, nes kritiškumas pradingsta. Tiesiog naršote. O dar yra toks momentas, kad jums pradeda teikti tai, kas jums patinka, arba tai, ką, pavyzdžiui, sukūrė propaganda. Tai yra, jūs matote tai, ką jums įprasta matyti, jums gerai ir viskas – jokio kritiškumo nėra, jūs nieko neapmąstote, tiesiog vartojate. Įtaigumas auga, konformizmas auga, ir su jumis vėliau galima daryti ką tik nori.

O jei kalbame apskritai apie naujienas, tai naujienos yra gryna politinė propaganda gryniausiu pavidalu. Tai yra, ji apskritai niekaip nekoreliuoja (nesisieja, nesurišta) su realybe. Apskritai niekaip. Bet kuri naujiena, bet kuriame televizijos kanale, interneto kanale – tai propaganda. Bet kuri naujiena yra propaganda tam, kad perprogramuotų jus tam tikrais įsitikinimais, kurie reikalingi ne jums, o tiems, kas užsako tą propagandą. O pas jus kritiškumo jokio. Jūs tiesiog naršote, jums pakiša ir viskas, - Jūs tas mintis “prarijote” - tiesos iliuzija. Įsijungia kognityvinis (pažinimo, žinojimo) iškraipymas. Kaip su „Marlboro“ kaubojumi: kuo dažniau matome, tuo labiau tikime. Žmogų matė dažnai, jis ten pasakojo, kad rūkyti yra gerai, o po to, kai mirė nuo onkologijos... na, visi gi tikėjo. Kodėl? Todėl, kad fizionomiją dažnai per televizorių rodė. Jis šypsojosi. O kuo dažniau mes ką nors matome, tuo labiau tuo tikime. O kritiškumo jokio – Jūs tiesiog naršote, naršote, ir ten tau pakiša, kas yra teisinga. Viskas, įtaigumas, lengvatikybė auga.

Išvada: jei reguliariai daug naudojatės išmaniuoju telefonu ir naršote socialiniuose tinkluose, tai griauna jus visų pirma intelektualiai, psichiškai ir fiziškai.

Kodėl gi žmonės daro tai, kas jiems kenkia? Kaip taip nutiko? Matau dvi pagrindines priežastis.

Pirma – sistemai naudingi debilai.

Antra – į šį socialinių tinklų aptvarą minią gena superprofesionalai, superpatyrę vyrukai.

Sistemai naudingi debilai. Kodėl? Todėl, kad tai suteikia sistemai stabilumo. Visos kada nors egzistavusios sistemos Žemėje, įskaitant dabartines, yra neteisingos ta prasme, kad maža dalis žmonių vienaip ar kitaip išnaudoja didžiąją dalį žmonių, naudodami įvairias formuluotes ir įvairius įpakavimus.

O kodėl tie įpakavimai keičiasi? Todėl, kad vystantis mokslo technologijoms, sistemos palaipsniui praranda savo stabilumą. Visų pirma smurtas, kuris anksčiau buvo naudojamas sistemų stabilumui, tam tikru momentu nustojo būti aktualus. Todėl reikėjo sugalvoti...

Ir buvo sugalvota kažkokia nauja sistema, kur vietoje smurto naudoja ką nors kita, kažkokią gudresnę apgaulę pavadinimu „demokratija“ ar dar kas nors panašaus.

Bet visos sistemos, kurios kada nors egzistavo, stabilizuojasi. Tai yra, visus šioje sistemoje viskas plius minus tenkina. Net tuos, kuriuos išnaudoja, tai irgi tenkina. Jūs man galite pasakyti: „Na, kaipgi taip? Štai gi buvo vergvaldiška santvarka, nejaugi vergus tai tenkino?“. Aš jums atsakysiu: „Taip, tenkino“. Nes vergai nemąstė taip, kaip jūs. Jie nežinojo jokių alternatyvų.

Vergui šioje sistemoje buvo koks balansas? Vergas galvojo: „Na, man štai taip gerai, svarbiausia, kad ten nesumuštų, kad netaptų blogiau“. Jis gaudė balansą tokiu būdu, jį tenkino jo padėtis tokioje dalyje. O jo šeimininkas galvojo apie balansą, kad jis išleidžia pakankamą, ne perteklinį kiekį resursų tam, kad palaikytų tą egzistuojančią dalykų tvarką. Ir jis irgi turėjo tam tikrą balansą. Tai yra šiems – kad netaptų blogiau, o anam – kad nesieikvotų daugiau resursų tam, kad tas balansas būtų išlaikytas.

Ir visus tai plius minus tenkino, nes jie nežinojo jokių kitų alternatyvų. Ir kuo daugiau išnaudojamųjų, kuo didesnė jų debilizacija, tuo geriau. Tai yra, kuo mažiau jie galvoja, kuo mažiau užduoda kokių nors kritinių klausimų, tuo geriau, tuo sistema stabilesnė, nes naudos gavėjai gauna iš jos pranašumą.

Ir jūs taip ir galvojate: „Na, pas mus gi dabar ne taip, kaip buvo prie feodalizmo, mes gi visi tokie racionalūs. Pas mus gi buvo mokykla, švietimo sistema. Dabar netikima tuo, kuo tikėjo anksčiau“ ir t. t. O aš jums pasakysiu, kad tai jums tik taip atrodo. Jiems vergvaldiškoje ir feodalinėje santvarkoje irgi atrodė, kad jie tokie visi ypatingi ir progresyvūs.

Tai žmogaus psichikos iškrypimo savybė. Yra tokia nuostabi Frankfurto kritinės filosofijos teorija, kuri tiesiog juokiasi iš to. Kokia prasme? Jie sako, kad visas šis racionalumas, kurį naudojate tam, kad pateisintumėte, jog esate visi labiau progresyvūs, protingesni už mūsų protėvius – tai ne kas kita, kaip nauja antrankių rūšis, kuria save prisirišote ir paklūstate.

Yra tokie du įkūrėjai: Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno. Jie 1947 metais parašė knygą, kuri vadinosi „Švietimo dialektika“, kurioje jie išjuokia švietimą. Štai jūs galvojate, kad švietimas... jūs tipo tokie protingi, - ne tokie kaip mūsų protėviai. O dabar žiūrėkite, kokia situacija: jūs darote tuos ir tuos, ir tuos dalykus, nes tai racionalu, bet tuo pačiu jūs prisiėmėte tam tikrus įsipareigojimus, apribojote savo laisvę nedaryti kitų dalykų. Kodėl? Nes tie kiti dalykai neracionalūs. Štai tas bei tas racionalu, - visi taip daro. Ir jūs tapote priklausomi, jūsų laisvė taip pat apribota. Ir sistema stabilizavosi. Ir niekas apie tai negalvoja. Todėl ir sakau, kad kuo daugiau debilų, tuo geriau sistemai. O išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai – jie stabilizuoja sistemą, nes debilizuoja visuomenę. Žmonės neužduoda kritinių klausimų, juos viskas tenkina.

Ir štai Frankfurto mokykloje ten pagrindinis pavyzdys yra Odisėjas ir sirenos. Yra žinomas toks mitas, kad Odisėjas norėjo pasiklausyti sirenų. Na, jos juk gali pagrobti tavo protą. Bet jis pasiklausyti labai norėjo, ir nusprendė: „Aš juk racionalus, vyrai, - pririškite mane prie stiebo ir neklausykite, ką aš jums sakysiu, o patys ausis užsikimškite vašku“. Jį pririšo prie stiebo ir jis klausėsi sirenų dainavimo – racionalus elgesys. O Frankfurto kritinė mokykla iš jo juokiasi. Sako: „Žiūrėk, ei, tu juk surištas likai, tu juk praradai savo laisvę, žmogau, dėl ko? Dėl racionalumo“. Na, faktiškai tu praradai laisvę. Tu tapai nelaisvas ir manai, kad tai gerai, nes tai racionalu.

Suprantate?

Tai toks modelis, kuriuom jie juokiasi iš šiuolaikinės visuomenės ir ją kritikuoja: Štai visi jūsų siekiai sukurti visuomenę, dirbti, gauti išsilavinimą tam, kad po to eitumėte gauti pensiją... Na, tai juk viskas racionalu. Bet dėl to jūs bėgiojate tame gardelyje, aptvare, kurį jums nurodė, ir į šonus nežiūrite. Ne todėl, kad jums nenaudinga žiūrėti į kitas puses, o todėl, kad jums primetė tam tikrą elgesio modelį pavadinimu „racionalumas“. Tai švietimo revoliucijos rėmuose: Jums pasakė, kad tai gerai, jūs ne tokie kaip “jie”, jūs protingi, bėgiokite šiame aptvarėlyje. Ir visi žmonės bėgioja. Štai taip sistema stabilizavosi. O kodėl žmonės bėgioja gardelyje?... - Todėl, kad jie neužduoda klausimų. O kodėl jie neužduoda klausimų? Debilizacija. Nullus stultorum est.

Ir telefonas, internetas, socialiniai tinklai, kompiuteris ir žaidimai labai puikiai padeda, nes kai tu naršai ar žaidi...

Kokia Frankfurto kritinės filosofijos mokykla, koks Horkheimeris, ką tu ten šneki… - geriau leisk kur nors ką nors panaršyti, pavartyti, pažiūrėti... Kodėl taip yra?

Juk pateikta ar galima rasti krūvą mokslinių duomenų, kad tai griauna visuomenę ir griauna žmones, psichiką, smegenis, intelektą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai blogai bet kuriai valstybei, bet kuriai sistemai. Debilizacija – tai blogai. Bet niekas su tuo nekovoja. Kodėl? Nes tai stabilizuoja sistemą. Esmė juk ne tame, kad visiems būtų gerai. Esmė, kad kai kam (viršuje (?)) būtų gerai, o visi likusieji tegu naršo telefone, internete, būna patenkinti ir galvoja, kad jie ypatingi, ne tokie kaip visi. (Nori galvoti, kad esi išskirtinis, kad esi ypatingas?)

Todėl pirmoji priežastis, kodėl niekas nesikeičia, yra tai, kad debilai – tai jėga. Tai yra, kuo daugiau debilų visuomenėje, tuo sistema stabilesnė. Ir valdančiajam elitui tai labai naudinga, todėl niekas su tuo nekovoja.

Antroji priežastis – tai, kad super patyrę vyrukai, geriausi tarp geriausių, yra nusamdyti kompanijų su dideliais biudžetais tam, kad jie jus gintų į šitą socialinių tinklų spąstus, į išmaniojo telefono spąstus, kad jūs ten leistumėte visą savo laiką, visą savo dėmesį (ir laiką). Kaip tai veikia?

Šiandien pradėjome Zuckerbergu. Facebook – tai jo kompanija, kuri sugalvojo labai daug pagrindinių dalykų, kurie gena mus į šituos dopamino spąstus. Tai yra, sakykime, „like“ (“laikai”, patiktukai). Tai Facebook sugalvojo. O kas yra „laikai“? O „laikai“ – tai socialinis pritarimas. O, man uždėjo „laiką“, o mes gyvūnai socialiniai. Be sociumo mes išmirštame. Atitinkamai, jei kažkas man uždėjo „laiką“, man tai patinka, man tai duoda dopamino, - aš siekiu gauti „laiką“. O štai Jums galimybė dėti „laikus“ vieni kitiems. Ir mes jau „užstrigome“, “užkibome”, mes pradedame statyti dirbtinas hierarchijas, dėlioti žmonėms „laikus“, „dislaikus“. Oho!

O dabar žiūrėkite, „dislaikus“ dar ir pašalino YouTube, taip? Kodėl? O kam? „Laikai“ juk geriau nei „dislaikai“. „Dislaikai“ gali tave kažkaip ten... tu kažką susimąstysi, o čia – „laikai“. Viskas gerai. Dėk „laikus“, gauk „laikus“, būk laimingas, apie nieką negalvok. Tu reikalingas sistemai, sūnau.

Toliau – Notifications (pranešimai). Štai tas raudonas pranešimas... Ką gi iš pradžių sugalvojo Facebook? Kodėl raudonas? – Raudonas patraukia dėmesį, iškart prabunda interesas, o kas gi... smalsumas, o kas gi ten tokio?

Toliau. - Juk nieko šito prieš 20 metų nebuvo. Tai juk viską sugalvojo tam, kad žmogus „užsikabintų“. Dėl to sėdi ten programuotojai, neurobiologai, labai protingi žmonės, galvoja, kaip čia padaryti taip, kad jūs prašiktumėte visą savo gyvenimą judindami pirštelį ir apie nieką negalvotumėte. Kai susirenka direktorių taryba, jiems skiriama užduotis: „Kaip mums padaryti taip, kad žmogus maksimaliai ilgai ir daug laiko praleistų mūsų socialiniame tinkle, kad jis ten sėdėtų kuo ilgiau?“. Jų tokia užduotis. Tai yra, jūs esate skirtingose barikadų pusėse: jie nori, kad jūs ten prarastumėte visą savo gyvenimą, o jūs norite... na, tikriausiai kažko ir be to. Jūs tikriausiai, jei esate protingas žmogus, norite, kad jūsų gyvenime būtų ir kažkas gero.

Toliau. Štai begalinė juosta, ji juk niekaip nesibaigia. Kodėl? Nes jūs turite sėdėti ten be galo.

Po to, kai jūs žiūrite siužetą YouTube, jūs matote peržiūrų kiekį, „laikų“ kiekį, jūs matote komentarus. Kam? Socialinis pritarimas, - mes gyvūnai socialiniai. Jei mes matome, kad kažką žiūri daug žmonių, mums taip pat norisi tai pažiūrėti. Tai yra, jie sąmoningai prideda tuos dalykus, kurie jus prikaustys prie sistemos, ir sąmoningai pašalina tuos dalykus, kurie jums trukdys.

Jūs žinote, kad kazino viduje laikrodžių nėra? Ir langų ten nėra, - kad žmogus nesuprastų, ar dabar diena, ar naktis… Ir išvis, - kad nesuprastų, kur jis randasi: sėdėk, sūnau, varyk.

Štai taip veikia socialiniai tinklai. Ir todėl žmogus negali išsiveržti iš šitų spąstų. Viskas padaryta tokiu būdu, kad jis leistų ten visą savo laiką.

Gerai, ką su visu tuo reikia daryti? Tai reikia gydyti. O gydoma tai tylos medžioklės pagalba. Jums reikia pradėti medžioti tylą, tapti medžiotoju. Paprastai tam, kad atsikratytų neigiamo įpročio, žmonės naudoja neigiamą motyvaciją. Jie sako: „Štai aš priklausomas, aš per daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, per daug naršau (telefoną), žaidžiu, - man reikia apriboti to (naršymo, žaidimo) laiką. Kovoju, aš turiu kovoti, man reikia apriboti laiką. Man reikia kažkur padėti telefoną, palikti jį mašinoje arba kitame

 kambaryje. Tai yra, man reikia kovoti. Tai veikia, bet tik tuo atveju, jei priklausomybė silpna.

Jei priklausomybė stipri, tai veikia labai blogai. Na, kodėl aš turiu... kodėl aš turiu jį padėti? Štai man blogai, man nuobodu, man niūru, štai aš jįpaimsiu, kažkaip mane tai atitraukia. Nelogiška. Kodėl aš turiu to atsisakyti? Jei jūs taip mąstote, jūsų priklausomybė stipri, ir visi argumentai, kuriuos jums kas nors pateiks apie tai, kad reikia padėti telefoną, kad užtrunki per daug laiko... „kodėl? man juk gera“. Tai nesuveiks. Tai yra, visa tai gerai – padėti telefoną toliau tuo atveju, jei jūs jau kontroliuojate savo priklausomybę. Ji pakankamai silpna, kad jūs galėtumėte nusukti jai sprandą. O jei ji stipri, tai ji jums nusuks sprandą.

Todėl reikia naudoti vietoj neigiamos motyvacijos teigiamą. Jūs nekovojate su bloga priklausomybe, jūs medžiojate kažką super naudingo. Jūs medžiojate tylą. Nebėgate, nekovojate su priklausomybe. Jūs medžiojate pozityviai. Jūs norite kažką gauti, jūs medžiojate kažką - medžiojate tylą. Kodėl? Todėl, kad tyla – tai jūsų supergalybės būsena. Todėl, kad skirtingai nuo visų kitų mirtingųjų aplink jus, jūs suprantate savo supergalybę. Jūs suprantate, kad šioje būsenoje jūsų intelektas vystosi. Jūs suprantate, kad jūsų kūrybinis potencialas, kūrybinės galimybės auga. Jūs suprantate, kad jūs geriau apgalvojate, geriau sprendžiate bet kokius klausimus. Jūs suprantate, kad jūsų motyvacija auga, nes jums tampa nuobodu ir nuobodulio būsenoje jūs pasirengę daryti net tuos dalykus, kurių anksčiau niekada gyvenime nedarėte. Tai yra, jūsų vidinis potencialas – intelektualinis, psichinis, fizinis, motyvacinis – viskas auga. Viskas auga labai žymiai. Todėl tai super vertinga būsena, tai supergalybė. Bet jūs, skirtingai nuo visų likusių, tai suprantate, todėl jūs esate super medžiotojas. Jūs ją medžiojate – tylą – nes ji duoda jums supergalybę, super galimybes.

Ir jei jūs pradedate, performatuojate realybę tokiu būdu, kad jūs nekovojate su priklausomybe, o jūs medžiojate šitą super būseną - tylą, kuri duoda jums jėgų – viskas pradeda suktis visiškai kitaip. Viskas suvokiama kitaip. Štai jūs likote vienas tyloje. Kam iškart jungti telefoną? Tai juk klasiška! Aš tyloje. Man dabar prasidės atitinkami procesai galvoje. Tai yra, aš kai pusryčiauju arba geriu kavą vienas, tai aš paprastai nejungiu ten televizoriaus, neimu telefono, nes aš sėdžiu, kažką geriu ten, valgau, mintys pas mane kažkokios skraido. Aš sąmoningai nejungiu, suprantate? Aš sąmoningai, nes aš suprantu, kad aš medžioju tylą. Šioje būsenoje man kažkas galvoje gali atsirasti. Kai man... susigalvokite sau protokolą. Pas mane, sakykime, protokolas koks: jei man kyla įdomi mintis, aš turiu... aš užsirašau. Aš užsirašau, aš iškart – hop, paėmiau, užsirašiau. Tai yra, aš kažką sugeneravau jėgos būsenoje, aš tai užsirašiau. Aš nevartoju svetimo, aš generuoju savo nuosavą, sugalvojau pats.

Jūs stovite eilėje, jūs žiūrite – op, žmonėms nuobodu, jie išsitraukė telefonus. Nereikia to daryti. Pažiūrėkite į juos atlaidžiai. Jie nežino to, ką žinote jūs. Jie nusprendė „sušikinėti“, naikinti savo gyvenimą. Štai jie, - šitie - stovi. O jūs ne toks. Jūs tylos medžiotojas. Jie telefonuose, o jūs be telefonų. Stebėkite šiuos žmones, - tai irgi įdomus užsiėmimas. Kurį laiką Jums bus nuobodu, po to jums pradės lįsti į galvą kažkokios mintys, prasidės kažkoks procesas. Jie proceso neturi, jie vartoja, jie proceso neturi. O procesas bus pas jus ir jėga bus pas jus. Žiūrėkite į tai kaip į savo jėgą, kaip į savo super sugebėjimą. Ir tada jums bus lengva tai daryti.

Jūs vairuojate ar važiuojate autobusu – nereikia nuolatos kažko klausytis. Aš kartais važiuodamas kažką klausau, bet anglų kalba. Man tai treniruotė, tai kalbos praktika, kad aš suprasčiau, ką jie ten sako. Tai yra, aš tai darau ne tam, kad gaučiau malonumą ar „prasidopamininčiau“. Aš tai darau todėl, kad man to reikia. Ir suvokiu tai kaip treniruotę. Jei aš nieko neklausau angliškai, aš paprastai važiuoju tyloje. Tai yra, nepasileidžiu jokio įdomaus failo, kad pasiklausyčiau. Geriau važiuosiu ir galvosiu, man gims kažkokios mintys...

Jūs atėjote į treniruotę: muzika, ausinės... Jei yra galimybė, pabūkite tyloje. Jūs, kai vaikščiosite nuo treniruoklio prie treniruoklio, nuolatos kažkokios mintys suksis jūsų galvoje, galbūt kažką prisiminsite, kokias nors situacijas. Smegenys pradeda dirbti, kurti. Galvoje gims kokia nors mintis, įdėja. - Tai jūsų jėga. Jėga tyloje.

Arba - jūs į lovą – telefono nereikia imti. Be to, kad ten pas jus keičiasi dopaminų, serotoninų, melatonino lygiai ir jūs blogai užmigsite, jei su telefonu būsite... be viso šito, pas jus juk nebus jokios kūrybos ir intelektualinio augimo, nes jūs štai prieš miegą užsiėmę su telefonu. Atidėkite jį į šalį, pagulėkite, pažiūrėkite į lubas, pagalvokite, ką jūs šiandien padarėte, ką jūs šiandien sužinojote. Pas jus mintys pradės klaidžioti, plaukioti ten ir ten, ir ten… ir pradės atsirasti kažkokios kūrybinės įžvalgos. Tai yra, kuo daugiau jūs pastebėsite tylą savo gyvenime, tuo daugiau jūs ją griebsite. Kuo daugiau jūs ją griebsite... tai yra, suvokite tai ne kaip kovą su „aš save kažkuo apribojau, praradau“, - ne, jūs gaunate kažką. Tai žmonės aplink jus viską pasaulyje praranda, nes jie savęs nekontroliuoja. Nes jie nežino to, ką žinote jūs. Jie ne medžiotojai. Jūs medžiotojas. Jūs tylos medžiotojas, nes tai jums duoda supergalybę. Tai yra tai, kas jus iš esmės skiria nuo likusių žmonių. Jie negali savęs kontroliuoti, o jūs save kontroliuoti galite. Jūs savo proto, savo psichikos, savo kūno šeimininkas. Jie – ne, jūs – taip.

Kuo ilgiau jūs esate tylos būsenoje, tuo daugiau privalumų gaus jūsų psichika ir visa jūsų sistema apskritai. Jūsų sąmonė nuosekliai praeis per kelias stadijas: siužeto konversija, įžvalgos konversija, nuobodulio konversija.

Terminas konversija (lot. conversio – apsigręžimas, pasikeitimas) naudojamas įvairiose srityse, tačiau visur jis išlaiko tą pačią pagrindinę prasmę: objekto formos, paskirties ar būsenos pasikeitimą į kitą.

Siužeto konversija: jums tampa nuobodu. Jūsų smegenys bando užpildyti šią tuštumą. Jūs pradedate apgalvoti save – kaip jūs pasielgėte tose ar kitose situacijose, kaip jūs veikėte su tuo ar kitu žmogumi, o galbūt reikėjo taip, o galbūt... o ką galima? Ir jūsų smegenys pamažu pradeda piešti jūsų paties likimo vaizdą, kur jūsų asmenybė tampa vientisesnė, nes jūs analizuojate savo elgesį, savo vietą šiame pasaulyje, ką ir kaip jūs padarėte ir kas bus toliau. Jūs prognozuojate savo būsimą vystymąsi ir savo vaidmenį šiame aplinkiniame pasaulyje. Siužeto konversija, nes smegenys pradeda kažką užpildyti, o pirmiausia, ką jos užpildys – tai, kas susiję su jumis. Jūs pradėsite apgalvoti save, savo padėtį, ką ir kaip jūs padarėte, ką galima padaryti. Ir tai super naudinga, nes dauguma žmonių niekada neįeina į šią būseną, kad jie pradėtų apie tai galvoti.

Kita būsena – tai įžvalgos konversija. Kadangi pas jus išsijungia svetimos informacijos vartojimas, jūsų smegenys įeina į klaidžiojimo būseną, į išfokusavimo, atsipalaidavimo būseną. Tą pačią būseną, kurioje įmanomos kūrybinės įžvalgos ir kūrybiškumas. Nes kai jūs kažką vartojate, - bet ką – kokia gi čia kūrybinė kaita? Juk jūs sufokusuoti, užimti svetimomis mintimis, svetimu siužetu. Bet kai jūs pakliūnate į tylą, mintys pradeda klaidžioti. Klaidžioti. Štai jūs apie save pagalvojote, po to pas jus pradeda suktis kažkokios mintys, susijusios su tuo, ką perskaitėte, kažką pažiūrėjote, pamatėte... „o, tai ne taip“. Jūs pradedate sukti įvairius mintinius objektus savo galvoje, lyginti juos su kitais objektais. Ir tokioje būsenoje atsiranda kūrybiškumas, įmanomos kažkokios įžvalgos. Jūs kažką: „o, velnias, reikėjo kitaip padaryti!“.

Bet tam reikia ilgai būti tyloje. Kai tik jūs įjungiate telefoną – visa tai išsijungia. Nes mintys įmanomos tik tada, kai tyla. Ir štai jūs sėdite, sulėtėjate, ir mintys pradeda klaidžioti, lyginti vieną objektą su kitu objektu. „O kodėl aš taip pasielgiau?“. Tai labai lėtas mąstymo modelis. Nėra taip, kad jūs sėdite ir sąmoningai galvojate. Ne, nereikia minčių versti. Jos pačios klaidžios. „O štai taip, o štai anaip...“. Galbūt jūs šį kartą galvojote ir nieko nesugalvojote, bet po to kitą kartą tyloje vėl mintys grįš: „O štai... o štai taip juk galima buvo!“. Arba jūs kažką sužinojote, kažką pradedate... Ir jūsų procesas tampa labai efektyvus, nes, jei negalime apgalvoti kažkokio sudėtingo dalyko, jį padalijame į gabaliukus. Ir štai šioje tylos būsena, atsipalaidavimas, išsifokusavimas… sąmonė, netgi tikriausiai teisingiau pasakyti – pasąmonė, nes jūs ne super sąmoningai galvojate, - tiesiog mintys klaidžioja. Bet jos pamažu pradeda virškinti tą informaciją, kurią, pavyzdžiui, jūs studijavote, arba tą informaciją, kurią jūs apgalvojote anksčiau. Ir atsiranda kūrybinės įžvalgos, jei jūs esate tyloje. Smegenys pačios ras kelią, ras atsakymus. Tiesiog netrukdykite joms. Leiskite joms joms veikti, netrukdykite triukšmu. Jei protas veiks, jis ieškos, ir jis kažką ras. O tai ir yra kūrybinė įžvalga, tai yra kūryba.

Nuobodulio konversija. Tai reiškia, kad jūsų motyvacijos lygis auga.

Būna, kad jums nesinori piešti, nesinori skaityti. Kodėl? O todėl, kad yra lengvas dopaminas- pokšt, ir viskas... O jei šito nėra, tai po kurio laiko pasigamina jūsų nuobodulys, pas jus dopaminas išsilygina ir net silpnos, bet naudingos stimuliacijos pradeda teikti malonumą. Pavyzdžiui, išeiti į gatvę pasivaikščioti, paspardyti kamuolį, prisitraukti ant skersinio, paskaityti kažkokią knygą. Dabar jums tai neįsivaizduojama, nes jūs išprievartavote savo dopamino sistemą trumpu turiniu, socialiniais tinklais, išmaniaisiais telefonais. Ir kaip tam narkomanui, kai jam sako: „Eik padaryk kažką naudingo“, tai, kas jam naudinga – jam neįdomu. Kai gali sėdėti, kai nereikia judėti, kai yra telefonas, socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai – tas jam įdomu… Kai šito nėra, pamažu ateinate į nuobodulio būseną, jūsų mintys paklaidžiojo, jūs kažką ten sugalvojote, jūsų nuobodulio ir motyvacijos lygis pakilo ir tokioje būsenoje – o, jau galima išeiti į gatvę pažaisti, pasitraukyti arba pabandyti paskaityti kažkokią knygą. Tai yra, jums taps įdomu užsiimti naudingais dalykais, naudingais jums, jūsų asmenybei.

Tokiu būdu jūs gaunate daug pagrindinių privalumų, kurių neturi kiti žmonės. Jūs - tylos medžiotojas, nes suprantate: kai jūs tyloje – tai jūsų jėgos vieta. Jūs gaunate daugybę dovanų: kyla mintys, idėjos, jūsų asmenybė pradeda sparčiai vystytis... ji tampa vientisesnė, ji supranta, - kur, kam ir kaip ji juda. Pasąmoningai jūs piešiate savo kelią, kur jūs judėsite. Jūs pradedate spręsti kažkokius sudėtingus uždavinius. Jei ne per kartą, tai per daug kartų. Po to daug dienų grįžta mintis prie to, kur jūs sustojote anksčiau, ir pamažu pas jus kažkas galvoje išsirutulioja: ką daryti toliau su jūsų gyvenimu, kaip išspręsti tą ar kitą užduotį. Pas jus atsiranda motyvacija tam, kad darytumėte naudingus dalykus. Suprasdami visa tai, į žmones aplinkui jūs pradedate žiūrėti kitaip. Kai jie stovi su savo telefonais, jums tampa jų gaila, nes jie nežino ir nemoka to, ką žinote ir mokate jūs. Jūs, skirtingai nuo jų, suprantate, kur jūsų jėga. Jie šito nesupranta. 

Kaip suformuoti teisingą įprotį tam, kad efektyviai medžioti tylą? Jums reikia,

pirma, susifokusuoti, sutelkti dėmesį į tą, kad tai yra apdovanojimas, o 

antra – reikia formuoti įprotį palaipsniui. Jums nereikia galvoti apie tuos apribojimus ir kančias, kurias jūs gaunate proceso metu. Geras medžiotojas taip niekada negalvoja. Geras medžiotojas susikoncentravęs į tikslą. Geras medžiotojas susikoncentravęs į tai, ką jis gaus, o ne į tai, ką jis praras kovos procese. Todėl jūs susikoncentravę į privalumus. Jūs suprantate, kad gausite supergalybę, kuri duos jums super sugebėjimus. Ji pagerins jūsų intelektą, jūsų motyvaciją, jūsų fiziką, visą jūsų gyvenimą padarys vientisesnį. Štai kur jūsų jėga – jūs suprantate, ką gausite, todėl tai jūs ir medžiojate.

Ir, primenu, antra – tai laipsniškumas. Kai mes norime pakeisti savo gyvenimą, tai visada atsiremia į tai, kad mums reikia suformuoti naują įprotį. O jei į tai žiūrėti iš šio šono, vadinasi, mums reikia galvoti ne apie tai, kaip stipriai mes norime pakeisti savo gyvenimą. Mums reikia galvoti apie tai, kaip organizuoti aplinką taip, kad būtų maksimaliai lengva formuoti naują įprotį. Nes laikas nesvarbu – kuo lengviau jums bus formuoti naują įprotį, tuo didesnis šansas, kad jums pavyks, nes pradžioje jums reikia perstatyti savo smegenis ir suvokimą, kad pas jus susiformuotų naujas įprotis.

Tikslas – įprotis, o ne gauti žymų rezultatą iškart.

Galbūt jums dabar sudėtinga tai padaryti, atsisakyti žaidimų, socialinių tinklų, telefono. Iškelkite klausimą taip: ką aš galiu padaryti, kaip aš galiu tai supaprastinti, o galbūt man pradėti nuo kažko mažo, bet to, ką aš tikrai galėsiu daryti kiekvieną dieną, tikrai kiekvieną dieną? Pavyzdžiui, aš dabar, kai važiuoju viešuoju transportu, niekada neišsitraukiu telefono.

Stop, stop, stop, stop, stop! Štai, bičiuliai, aš iš ateities atskridau pas jus, kad apsaugočiau jus nuo tam tikrų klaidų. Modelį „aš neimu telefono” laikau blogu. Taip nereikia. Reikia galvoti: „Štai šioje situacijoje, kol stovime eilėje – super, aš galiu nugriebti 2–3 minutes tylos. Kitoje situacijoje, kol irgi kažko laukiame, aš galiu nugriebti dar 5 minutes tylos, kitur dar tiek, ir dar tiek“. Tai yra, jūs galvojate apie tai, ką jūs nugriebiate, kiek gaunate tylos, nes tyla – tai jūsų augimo taškas.

Jūs medžiojate tylą, nes tylos akimirką jūs pradedate gauti super savybę. Todėl ir mąstykime mes pozityviai. Ne „aš neimsiu“ – ši neigiama motyvacija, - ji veikia blogai. „Aš gaunu tylą. Štai čia aš galėsiu dar gauti tylos. O, yra laisvo laiko, super, aš kelias minutes pabūsiu tyloje ir mano smegenys pradės daryti kažką gero“.

O dar galima organizuoti aplinką. Tai yra, jei šalia nėra televizoriaus, nėra nuotolinio pulto, nėra telefono, tai greičiausiai jums lengviau bus būti tyloje. Tai yra, jūs iš anksto galite sumąstyti ir programuoti, kas bus ir kaip aplink jus vyks. Ir organizuokite viską tokiu būdu, kad jums būtų paprasčiau medžioti tylą. Aš specialiai pasirinkau kažką tokio mažo, ką aš tikrai galiu padaryti, ir tai bus mano pergalė. Ir fokusuoju savo dėmesį į šitą pergalę, o po to į kitą, sekančią pergalę. Ir jei aš tai porą savaičių darysiu, pas mane susiformuos naujas įprotis. Toliau man bus lengviau, aš pradėsiu jį – tą įprotį - plėsti. Tai yra, fokusuojamės į tai, ką mes gauname – super prizą tylos medžioklės procese. Ir darome tai labai palaipsniui, nuosekliai, kad suformuotume teisingą įprotį. Ir tada jums viskas pavyks ir jūsų gyvenimas visiškai ir kardinaliai pasikeis, ir jūs žiūrėsite kitomis akimis į tai, kas aplink jus vyksta.

O plėsti tai jūs galėsite. Tai yra, pradžioje palaipsniui ribosite savo buvimą telefone, socialiniuose tinkluose, žaidimuose, po to vis daugiau ir daugiau, ir daugiau, po to pradėsite atidėti telefoną. Pavyzdžiui, aš jau senų seniausiai miegu be telefono. Apskritai vakare prisiskambinti man labai sudėtinga. Mano telefonas stovi ant begarsio režimo ir jo šalia manęs nėra, - jis paprastai guli kitame kambaryje. Labai dažnai telefonui yra speciali vieta spintoje tarp knygų, kur aš jį padedu, kad jo net nematyti. Tai vakaro laiku. Dieną telefonas gali gulėti ant stalo, bet ant begarsio režimo. Tai yra, aš stengiuosi save nuo jo atpratinti. Nepriėjau dar iki tokios būsenos, kad, sakykime, eičiau į gatvę be telefono. Tai yra, aš paprastai, kai einu į gatvę, imu telefoną, nes yra galimybė apsimokėti už pirkinius ir pan., bet stengiuosi ir čia save riboti. Jei išeinu, sakykime, sportuoti, tai sakau sau: „palik, palik telefoną“. Palik, jis treniruotėje tau nereikalingas. „Kam reikės, tau perskambins“. Bet kyla mintis: „O jei kažkas svarbus paskambins?“. Na, nieko baisaus. Perskambins po 15, 20, 30 minučių. Arba tu perskambinsi, tu juk pamatysi, kas skambino. Juk taip gyvenai iki 15 metų! Tu juk taip gyvenai. Telefonas buvo gatvėje, - monetą įmeti ir: „Alio, Petrą pakvieskite“.

Todėl šiandieninis telefonas - tai tik įpročio klausimas. Telefono šalia nuolatos nereikia, nebūtina. Juk niekas jums taip intensyviai neskambinėja. Todėl tai išskirtinai priklausomybės klausimas.

Ir taip palaipsniui, po truputį aš stengiuosi riboti telefono naudojimą. Ir net kai įsijungiu telefone, aš save riboju – žiūriu, ką aš skaitau, kaip aš skaitau. Ir stengiuosi, kad ten nebūtų jokio naujienų srauto, kuris neleidžia atsitraukti. Tik ta informacija, šaltiniai, kuriuos aš pats pasirinkau ir kurie man neduoda rekomendacijų, kur aš pats nusprendžiu, ką žiūrėti. Kuo daugiau jūs į tai gilinsitės, tuo efektyviau galėsite naudoti šį modelį, šį būdą.

Čia situacija tokia: dauguma žmonių pripratę paklusti. Tokia mus supanti realybė. Bet šioje realybėje jūs galite rinktis: būti kaip visi ir paklusti, arba būti savarankišku. Išmanųjį telefoną turi kiekvienas iš mūsų. Žinoma, tai tik įrankis, bet aš puikiai suprantu, kad 99% mane supančių žmonių naudoja šį įrankį tam, kad griautų savo gyvenimą.

Taip, tai tik įrankis. Ir jį galima naudoti tam, kad vystytumeisi ir stiprėtum, o galima naudoti tam, kad prastėtum ir silpnėtum. Ir tik jūs sprendžiate, kam jūs jį naudosite. Proto, kūno ir sakralinės dvasios vardu. Tepasilieka su jumis jėga, bičiuliai (čia citata iš “Žvaigždžių karų”).

Straipsniui naudota medžiaga iš Denis Borisov video ir DI GEMINI.

LPT