Pateikiamas Liubarskij pokalbio apie Amerikos aukštąjį išsilavinimą iš įvairių niuansų laisvas perpasakojimas. Stimulą davė student loans – studijų paskolos. Bet pokalbyje yra ir kitos pakankamai svarbios jaunam žmogui temos – mokymosi srities pasirinkimo, žalingos propagandos, ateities žlugdymo ir paprastos kvailybės, profesūros vertės ir specifikos, ir taip toliau. Mums ypač svarbus mokslo krypties pasirinkimas ir jo prasmė bei nauda, Žinoma, naudinga pamatyti ir psichologinį aspektą – to pasirinkimo pasekmes likimui, - žmogaus ateičiai. Psichologiška čia tai, kad už kvailumą tenka mokėti. Už silpnumą tenka mokėti. Už tingėjimą, už pasidavimą tenka mokėti. Bet perskaityk, ir suprasi apie ką kalba.

Amerikoje studijų paskolos bendroje sumoje sudaro 1,8 trilijono dolerių. Trilijonus sunku suprasti, todėl juos reikia matuoti kažkuo suprantamesniu. Pavyzdžiui, iki karo visos Ukrainos bendrosios nacionalinės pajamos, bent jau oficialiai praneštos, sudarė 200 milijardų. Tai yra, 5 Ukrainos metai yra trilijonas, tai dar 4 metai yra 1,8 trilijono. Tai yra, 9 metai Ukrainos BVP – tai yra tiek, kiek studentai Amerikoje skolingi pinigų. Ir suma ši greitai auga. Dar 2003 metais tai buvo kažkokie juokingi 200 milijardų. Ji auga du kartus greičiau nei infliacija, ir dabar tai yra didžiausia Amerikos skola po hipotekų. Tai yra, ji viršija automobilių skolas, skolas už automobilių paskolas, ji viršija skolas pagal korteles, viršija visas kitas įmanomas skolas. Tai pati na, po mortgage žinoma, po hipotekų, pati didžiausia skola.

To anksčiau nebuvo, tai naujas reiškinys. Ir šis reiškinys praktiškai žudo Amerikos visuomenę. Tai ne šiaip skola, tai ligos simptomas, o liga mirtinga. Ir kad suprastume šios ligos mirtingumą, reikia susipažinti su mano išgalvota heroje. Ji paimta pagal prototipą moters, kurią pažįstu. Moterį pavadinkime Sale Džo, ji pradinių klasių mokytoja, jai 31 metai. Ji per metus uždirba 61 000 dolerių. Atitinkamai, atskaičius visus mokesčius ir kitas įmokas, į rankas ji gauna maždaug 4 000 per mėnesį. 4 000 dolerių per mėnesį. Ji gyvena su roommate, tai yra keturių kambarių bute, kur ji turi savo miegamąjį, kažkas kitas turi savo miegamąjį, yra svetainė, yra valgomasis ir yra prieškambaris – štai taip ji gyvena. Ir tai jai kainuoja maždaug 1 000 dolerių per mėnesį. Valgo ji dažnai pigiuose restoranuose ir pati gaminasi namuose. Gaminti ji dorai nemoka, bet kiaušinienę ar bulves ji pasidaryti gali. Taip maistui ji išleidžia maždaug 1 000 dolerių per mėnesį. Be to, dar 400 dolerių per mėnesį jai kainuoja visų abonentinių sąskaitų apmokėjimas. Tai yra, už šviesą, už dujas, už elektrą, šiukšles, vandenį ir taip toliau, ir taip toliau. Medicininio draudimo ji nemoka, nes tai apmoka jos mokykla, ir todėl ji nenori mesti šio darbo. Be to, ji moka 300 dolerių per mėnesį už automobilio draudimą, dar 300–350 priklausomai nuo benzino kainos, ir 400 dolerių ji moka už automobilio paskolą. Tai yra automobilis kreditu. Automobilis nebrangus, bet vis tiek išmokėti jį reikia. Ir lieka jai gyvenimui, įskaitant keliones, malonumus, lūpdažį, naujus telefonus, drabužius... na, viską, ką gali sau leisti jauna, žavinga moteris, apatinius ir taip toliau, ir taip toliau – 600 dolerių per mėnesį. Bet šitų 600 dolerių ji neturi, nes ji moka studijų paskolą. Ji moka studijų paskolą, kurią ji paėmė – visa jos paskola sudaro 70 000 dolerių. Ji mokėsi 6 metus ir mokės ją dar 15 metų. Štai tuo laiku, kai ji išmokės tuos 70 000, ji jau bus išmokėjusi ne 70 000, o 135 000 – praktiškai du kartus daugiau. Ji negali, tiesiog fiziškai negali nusipirkti sau buto, namo, - savo būsto. Kodėl? Todėl, kad ji gyvena nuo algos iki algos. Jei ji praras darbą, susirgs, ji negalės išmokėti savo hipotekos. Ji neturi tam pinigų. Be to, ji, kaip matote, ne tai kad negali sutaupyti, ji gyvena dar 

skolon ir bando kažkur pasiskolinti pinigų, nes jai neužtenka pačiam būtiniausiam dalykui. Ir jokių atidėjimų pinigų down payment (pradiniam įnašui), tai yra savo dalies būsto apmokėjimui, ji padaryti negali. Be to, santykis jos uždarbio ir jos skolų, kadangi ant jos kabo praktiškai 75 000 paskola plius 

automobilio paskola... – tai yra, pas ją kažkur apie 100 000 dolerių paskola, todėl bankai jai neskolins pinigų. Jos skolų ir pajamų santykis neteisingas bankų požiūriu. Atitinkamai, ji niekada negalės nusipirkti buto ar namo, jei nesusiras sau turtingo vyro ir neištekės. O ji feministė ir nemano, kad turi ieškoti vyro ir tekėti, ir gimdyti jam vaikus. Ji niekada nepagimdys vaiko. Ir tokioje būsenoje ji, besiblaškydama tarp boyfriend'ų ir roommate'ų, pragyvens iki kokių 45 metų, po ko ji išmokės pagaliau savo nelemtą loan, bet jau šiame amžiuje kurti šeimą ir tuoktis, tekėti neįmanoma. Štai taip praeis gyvenimas šitos Salės, kuriai dabar 31 metai ir kuri baigė pagal specialybę sociology. Tai yra, - ji diplomuota sociologė, bet dirba mokytoja mokykloje pradinėse klasėse.

Apskritai, išmokėti visas studijų paskolas... Protingi žmonės sakė, kad „iki kol mes kankinsime mūsų vaikus ir bausime juos už tai, kad jie turėjo įžūlumo įgyti išsilavinimą“. Puikiai skamba. Kaip galima bausti žmogų už tai, kad jis įgijo išsilavinimą? Juk tai ne gyvenimas, - tai bausmė. Tai yra, jokių kelionių į Europą, jokių pramogų sau, iš esmės, ji leisti negali, išskyrus kokius nors kukurūzų spragėsius ir televizorių. Maža to, tas pats Bernie Sanders nurodo, kad jau 20 šalių pasaulyje – visos išsivysčiusios šalys – turi nemokamą arba beveik nemokamą mokslą. Kodėl Amerika kaip kažkokia barbariška valstija verčia savo vaikus mokėti už mokslą?

Ir štai mano šiandienos pasakojimas... ne, pasakojimas ne apie Salę, o pasakojimas, kaip iki to prieita. Ir tai - įdomi istorija apie tai, kaip valstybė, kuri kaip visada norėjo padaryti gera, daro bloga. Viskas, kas įvyko ir vyks, ir niekada nepasikeis – visa tai yra valstybinio įsikišimo į visuomenę ir ekonomiką rezultatas. Ekonomika kaip pati visuomenės gyvybinės veiklos apraiška. Ekonomika ne kas kita kaip santykiai tarp savanoriškų žmonių, savanoriškai (keičiantis) prekėmis, paslaugomis – viskas yra ekonomika. Ir valstybė į tai įsikišo prezidento Franklino Delano Ruzvelto laikais, kuriam rūpėjo viskas. Jis sugadino ir šią Amerikos sritį. 44-aisiais metais vyko Antrasis pasaulinis karas, milijonai kareivių buvo fronte, žuvo, atidavė gyvybes už tėvynę. Jis su Kongreso pagalba GI Bill. GI – tai General Infantry, tai yra paprastas pėstininkas. GI – tai pėstininkas to meto slengu, tiesiog paprastas, vidutinis pėstininkas. GI Bill – tai yra įstatymo projektas paprastam amerikiečiui. Šis įstatymo projektas apmokėjo mokslą karo veteranui, kuris grįžo ir nori įgyti išsilavinimą. Na, pasakykite, prašau, kas tame blogo? Žmogus, kuris atidavinėjo gyvybę už tėvynę, grįžta – žinoma, jis nusipelnė geresnio gyvenimo. Taip iškilo pirmoji situacija, kai valstybė pradėjo apmokėti kažkam aukštąjį mokslą. Amerikoje daugumoje valstijų vidurinis išsilavinimas (naudoju rusišką terminologiją) nemokamas, aukštasis visada buvo mokamas. Prieš tai - iki 40-ųjų metų - egzistavo didžiulis kiekis visokių labdaros fondų, kur vargšai, bet talentingi vaikai gaudavo iš labdaros organizacijų grantus, stipendijas ir taip toliau. Beje, tas išliko. Tai yra, jei tu vargšas, bet talentingas, tu teiki paraiškas, jie peržiūri tavo paraišką ir duoda tau pinigų mokslui. Tai yra, ne tai, kad visai vargšui vaikui nebuvo galima įgyti išsilavinimo – negalima buvo tiesiog įgyti išsilavinimo vargšui, tingiam ar kvailam vaikui.

Bet štai šitas GI Bill... Jei tu grįžai iš armijos ir nežinai, ką daryti gyvenime, o čia moka ne tik už mokslą, moka dar ir stipendiją - moka už bendrabutį ir maistui. Tai yra, vietoj to, kad eitum dirbti, tu gali „ant durniaus“ dar kokius 4 metus, o jei eisi mokytis į degree, dar 2 metus pasimokyti, nes kaip veteranui tau viskas apmokama. Koks kvailys neis? Kam kažką daryti, jei galima dar pasimokyti? Tai buvo pirmoji invazija ir, kaip jūs suprantate, toli gražu ne paskutinė, į ekonomiką.

Paskui buvo sukurta daug įvairių programų ir paskutinė programa, kuri veikia, vadinasi Federal Family Education. Tai yra federalinė valstybė, centrinė vyriausybė sukūrė programą, pagal kurią ji, ši vyriausybė, garantuoja išsilavinimą savo studentams.

O tai kiek kainuoja mokslas? Verta pakalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra Amerikos švietimas šiandien. Tokiuose colleges kaip Harvardas, Stanfordas, MIT, Prinstonas, Jale'is, Džordžtaunas - tai yra aukščiausias mokyklų sluoksnis (tier), kurių vardus visi žino. Šiuo momentu mokslas ten kainuoja 60 000 dolerių per metus. Bet tai tik mokestis koledžui. Toliau - studento išlaikymas, tai, kas vadinama Room and Board - maistas ir kambarys. Tai yra kambarys bendrabutyje ir maistas studentų valgykloje, už kurį studentas sumoka iš anksto, kainuoja maždaug 20 000. Plius minus tūkstantis, - įvairiais atvejais skirtingai. Knygos, rašikliai, sąsiuviniai, vadovėliai, laboratoriniai, kelionės pirmyn atgal – tai dar tūkstantis. Na, ir studentui reikia kažkokių kišenpinigių nuvažiuoti namo, alui, tam, anam – tai dar 2–3 tūkstančiai. Ir iš viso, apskritai, per metus vienas mokslas dabar kainuoja 85 000 vienam studentui. Padauginame iš švietimo infliacijos koeficiento, kuris sudaro apie 14 proc. Šalyje infliacija 2–3 proc., dabar ten 5 proc., o švietimas auga 15 proc. per metus greičiu.

Bet norint sumokėti 400 000 dolerių už savo vaiką, – tas juk pinigai po mokesčių, teisingai? - reikia sumokėti ir mokesčius už juos. Tai yra žmogui, kuris norės apmokėti mokslą savo vaikui, reikia šiandien gauti 650 000 dolerių. Sumokėti iš jų apie 250–300 tūkstančių mokesčių, o tada likusius pinigus sumokėti už jo mokslą. Atitinkamai, ne visi gali sau tai leisti. Ir jei vidutinis vaikas, vaikas iš viduriniosios klasės, ne iš turtingos šeimos, tai jo tėvai negauna tiek pinigų, kad apmokėtų už vaiką 650 000. Ir štai vidutinis žmogus – jis kažką taupo ir savo vaikui duos 20 tūkstančių per metus, galbūt 15, gal tik 10. Tai yra kažką tėvai duos, kažką duos mokyklos. Tai yra mokykla duos skurdžiam gyvenimui, tik skurdžiam gyvenimui. Anksčiau būdavo scholarship, jei tu protingas. Tą uždraudė, bet pakalbėkime apie tai. 

Ir dabar duoda scholarships, tai yra stipendijas dėl skurdo. Iš kur koledžai ima šitas stipendijas? Tai viskas irgi iš turtingų tėvų. Tai yra mokėdamas 60 000 už  savo vaiką, aš dar sumokėjau 20 ar 30 už kažką kitą, už kažkieno kito mokslą. Tai tiesiogine prasme už save ir už tą vaikiną. Aš neperdedu, neiškraipau. Savo laiku dirbau su Stanfordo koledžu, žinau visą buhalteriją, žinau, kaip jie dirba. Tai yra, kai jūs mokate už savo vaiką, jūs mokate už save ir už tą vaikiną. Tas vaikinas, kuris juodas, baltas, vargšas, iš lesbietiškos šeimos, iš vargšų šeimos. Ir suma normaliai, tai yra vidutinei statistinei amerikiečių šeimai, nepakeliama. Todėl vidutinis vaikas mokosi už kombinaciją to, ką sutaupė tėvai – atitinkamai tėvai atsisakinėjo sau visko, kad sutaupytų vaikeliui mokslui – to, ką jam davė iš dalies stipendijos pavidalu, tai yra padovanojo nuo koledžo. Atitinkamai tai yra tas, ką sumokėjo turtuolis, pas kurį pinigai, ir paskola (loan). Štai Salė galėjo gauti savo išsilavinimą. Ji mokėsi sociologiją 4 metus, paskui dar mokėsi 2 metus magistre, kad gautų savo teaching certificate, kad galėtų tapti mokytoja. Tai yra pas ją 6 metai mokslo. Ji baigė 27-erių. Dabar ji 31 metų, dirba pradinių klasių mokytoja.

Pabandykime išsiaiškinti, kaip visa tai susidarė: Amerikoje daugiau nei 65 proc. vidurinės mokyklos absolventų eina į koledžą. Ne faktas, kad visi baigia, bet 65 proc. eina. Santykis berniukų ir mergaičių labai įdomus. Berniukų ten 42 proc., mergaičių eina į koledžą daugiau nei berniukų. O ką gi mokosi Amerikos studentai? Yra tokia sąvoka STEM – tai akronimas, santrumpa, susidedanti iš keturių žodžių: mokslas, technologijos, inžinerija ir matematika. Todėl STEM. Kasmet įstoja apie 3 milijonus žmonių, bet iš visų šitų studentų tik 18 proc. mokosi STEM. Tik 18 proc.! Reiškia, iš viso 18 proc. gauna išsilavinimą šiose srityse. Tarp baltųjų – tai tie patys 18 proc., ir tik 12 proc. juodaodžių eina į tą pačią matematiką, inžineriją, mokslą ir taip toliau. 12 proc. – pats žemiausias procentas. Pats aukščiausias procentas pas azijiečius – 33 proc. Trečdalis azijiečių eina į STEM. Na, sutikite, kad nurašyti tai diskriminacijai neįmanoma. Pažiūrėkite pasiskirstymą tarp berniukų ir mergaičių tame pačiame galutiniame aukštajame išsilavinime. Įprastinėse paprastose specialybėse berniukų 42, mergaičių 58. O STEM berniukų 64, mergaičių 36. Žinoma, koledžai visais būdais, visomis išgalėmis bando kažkokiu būdu suvilioti mergaites į STEM studijas. Tai yra, jei jūs mergaitė, jūsų šansas, tikimybė ten patekti du kartus didesnė nei berniukų, nes jie nori padaryti 50 ant 50. Bet jiems neužtenka tiek mergaičių, tiesiog neužtenka. Tai yra, grubiai tariant, mergaitės nenori eiti į STEM. Pats aukščiausias išsilavinimas, pats didžiausias apmokėjimas pagal išsilavinimą yra chemijos inžinieriaus. Jie gauna vidutiniškai 75’000 USD per metus. Prisiminkite Salę, kuri gaudavo 61’000 ketvirtaisiais metais. Toliau tai programuotojai, mechanikos inžinierius, elektros inžinierius ir taip toliau. Tai yra visų rūšių inžinieriai, kaip visada paklausūs, gauna daug pinigų. Pirmais metais jie gauna nuo 60 iki 75 tūkstančių vidutiniškai. Bet jei jūs gerai baigėte gerą, prestižinį universitetą, radote sau gerą darbą, tai jau baigęs mokslus žmogus, kuris įgyja išsilavinimą STEM srityje, gali gauti iki 100 000. Bet tai yra tik tuose 18 proc. STEM. O ko mokosi likę 82 proc.?

Štai tos specialybės, kurių mokosi likę 82 proc. Sąrašas populiariausių majors, tai yra populiariausių specialybių: verslas, psichologija, politikos mokslai ir vyriausybės valdymas, communications. Tai yra žurnalistika, rinkodara, reklama ir taip toliau. Anglų kalba ir literatūra, sociology, tai yra sociologija, istorija, antropologija, meno istorija, creative writing, tai yra gražus rašymas... na, kūrybinis rašymas ir fashion design, tai yra mados dizainas, filmas, videografija, fotografija ir vaizdas, filosofija, teatrinis išsilavinimas ir muzika.

Tai yra tai, ko mokosi likę 82 proc. O kas sprendžia, kiek visuomenėje reikia žmonių su aukštuoju išsilavinimu? Kas priima šį sprendimą? Sovietų Sąjungoje viskas buvo paprasta: visas išsilavinimas buvo valstybinis. Sovietų Sąjunga mokėjo už tavo mokslą, už tavo stipendiją, atitinkamai jie sprendė, kiek reikia gydytojų, kiek reikia inžinierių, kiek reikia mokytojų, kiek reikia filosofų, sociologų. Ir kiekvienam iš jų buvo siūlomas darbas. Kreivai, šleivai, bet kažkaip tai buvo sprendžiama. O kas tai sprendžia laisvoje rinkoje? Egzistuoja, atitinkamai, visiškai akivaizdi paklausa ir pasiūla. Jei milijonai mergaičių nori mokytis būti aktore, - niekas negali uždrausti joms mokytis teatro meno, teisingai? Todėl merginų, kurios renkasi šį teatrinį išsilavinimą, kiekis viršija ribas. Šansas joms rasti darbą pagal šią specialybę, - jis, žinoma, egzistuoja... bet jis ten vienas iš tūkstančio. Tai yra jų perprodukcija. Ta pati perprodukcija sociologų, istorikų, rašytojų, fotografų, videografų, psichologų, politikos mokslininkų, politikos... uch... ir taip 

toliau. Bet situacijoje, kai tai niekaip nekontroliuojama ir neegzistuoja normalių rinkos instrumentų paklausos ir pasiūlos, vaikai nori įgyti išsilavinimą ir koledžai siūlo šį išsilavinimą. Todėl, kad vaikai moka ne savo pinigus, o svetimus pinigus – pinigus, kuriuos tėvai... pinigus, kuriuos jie paėmė į skolas, pinigus, kuriuos jiems davė dovanų. 

Atsiranda štai šis baisus mechanizmas... jis baisus, nes žaloja žmonių gyvenimus. Baisus mechanizmas, pagal kurį vaikas parduoda sielą velniui tiesiogine šio žodžio prasme. Tai yra, jis ima pinigus skolon, nes jam 18 metų. Amerikos 18–19 metų vaiko mentalitetas – tai maždaug trylikamečio vaiko mentalitetas mano amžiaus, kai aš buvau vaikas. Jie apskritai nesupranta, iš kur atsiranda pinigai, jie nesupranta, kas yra skola, jie nesupranta, kaip auga procentai, jie nesupranta, kaip jie gyvens. Jie apskritai nieko nesupranta. Jie supranta tik tiek, kad jie baigė mokyklą, ir nenori eiti dirbti. Na, kur galima eiti dirbti 18-os metų? Iš tavęs visi juoksis, jei tu 18-os metų eisi dirbti. Tu turi parodyti visiems, kad tu patekai į koledžą. Na, tau su matematika blogai, tau su fizika blogai, jos tau visada nesisekė, todėl tu nuėjai į sociologiją. Tu nuėjai į sociologiją ir įgijai išsilavinimą sociologijoje. Sociologija, be abejo, reikalinga, bet ne tokiais kiekiais. Ir paskui, kai tu baigei, tu negali dirbti niekuo. Tai yra tavo išsilavinimas, jis, pirma, visiškai nenaudingas – viską, ko tu mokeisi, galima išmokti sėdint ant sofos maždaug per metus. Kalbant apie išsilavinimą kaip realų dalyką, viską, ką tu išsinešei, galima gauti sėdint internete, „YouTube“, gauti tą patį išsilavinimą būtent žinių apimtimi. Jei kalbėtume apie žinias – maždaug per metus. Tai yra, tai neverta tų pinigų, kuriuos sumoki. Ką perka šie vaikai? Tai yra už ką jie moka? Jie moka už 4 metus nerūpestingos jaunystės. Štai už tai jie moka šią baisią kainą.

Kai jie gyvena su tėvais, - tai sunkūs metai. Reikia ruoštis stojimui... Pasiruošimas stojimui į institutą – tai pragaras. Iš vaikų atima dvejus gyvenimo metus, paskutinius dvejus jų mokyklos metus, kai jų tėvai, šeima, visuomenė, socialinė aplinka verčia mokytis, verčia ruoštis išsilavinimui. Atitinkamai, 2 metai gyvenimo su tėvais, kai nedarysi ką nori. Tuo pat metu verčia mokytis, dar sėdi ant galvos ir “knisa” tau protą. O čia ateina nuostabi laisvė. Tu ne namuose, tu bendrabutyje. Prasideda visiška laisvė - seksualinė, alkoholio, narkotinė. Ir vaikai eksperimentuoja, daro tai kaip moka, - žalodami sveikatą, psichiką, ateitį, ryšius, autoritetą.

Ir dėl to jie ima šią studijų  paskolą, dėl to visuomenė jiems moka. Egzistuoja aiškiai išreikštas pasidalijimas: STEM niekina. Taip, niekina, - jei mokaisi STEM ir sėdi ten, knibinėjiesi kaip tas kvailys, krapštydamasis su savo išsilavinimu, iš tavęs dar ir juoksis.

Ir turbūt viso Amerikos šiuolaikinio švietimo karalienė - tai yra gender studies. Taip, priežastys, dėl kurių jums reikėtų specializuotis moterų studijose: „Jei jūs ir moterys, kurias jūs pažįstate, esate vertos daugiau ir jūs norite paimti savo puikų, brangų, nuostabų gyvenimą kaip jautį už ragų ir padaryti su juo kažką sudėtingo, įkvepiančio ir vertingo, tada perskaitykite penkias priežastis, dėl kurių verta specializuotis moterų studijose. Priespauda nežino ribų, bet gera žinia ta, kad ir teisingumas taip pat nežino ribų. Pats linksmiausias dalykas moterų studijose tas, kad jos liečia ne tik moteris. Tai priverčia susimąstyti apie identiteto sluoksnius ir suprasti, kaip tokios priespaudos kaip rasizmas, seksizmas, elitizmas yra palyginamos ir persipina. Vienas iš pirmųjų žodžių, kurį jūs išmokstate – tai intersekcionalumas. Iš tikrųjų tai teorija, kuri tyrinėja, kaip įvairios identiteto formos, tokios kaip rasė, klasė, lytis, seksualumas, sugeba persipinti ir sąveikauti keliais lygiais. Specialybė „moterų studijos“ leidžia jums mesti iššūkį šioms nesibaigiančioms priespaudoms ir išspręsti sistemines problemas, kurios jas sukuria, o taip pat įkvepia didžiulį užuojautos jausmą nuskriaustoms ir engiamoms grupėms. Ir mes visi žinome, kad užuojauta veda į teisingumą.“ Toliau priežastys, kodėl jums reikia studijuoti lyčių teises. Tai tinklalapyje juos taip reklamuoja. Štai jauna moteris, mergina, perskaičiusi visa tai, ji nori tapti diplomuota specialiste lyčių moksluose. Ir ten eina tūkstančiai, dešimtys tūkstančių būsimų diplomuotų specialistų. Jums ten pateiks paskaitą, ten galite perskaityti kažkokią knygą, testai labai lengvi. Atitinkamai, visose šitose lyčių studijose ten linksmybės liejasi laisvai.

Dabar pereikime nuo sociologijos prie ekonomikos. Kaip mes į tokią situaciją patekome? O patekome tokiu būdu, kad egzistuoja paklausa ir egzistuoja pasiūla. Tai yra paklausa aukštajam išsilavinimui milžiniška. Kiekvienas jaunas žmogus – 3 milijonai per metus – mano, kad jis privalo įstoti į institutą, ir mano, kad tai jo šventa pareiga „atpūsti“ 4 metus. Atitinkamai, valstybė, kuri apmoka bet kokį išsilavinimą, tai yra bet kokį –nesvarbu, lyčių studijos, tas, anas, penktas, dešimtas – valstybė jums mokės, duos jums paskolą. Šios paskolos jūs niekada nenuplausite, jūs niekada ja neatsikratysite, net jei jūs paskelbsite bankrotą. Valstybinė paskola taip paprastai nesibaigia, ir ji visiškai sunaikins jums būsimą gyvenimą. Už 4 metus „kaifo“, studijuojant sociologiją ar psichologiją, ar meno istoriją ir taip toliau, jūs sugadinote sau gyvenimą. Be to, jus prikimš milžinišku kiekiu marksistinės-lenininės dogmos. Marksizmą-leninizmą dabar prestižiniuose koledžuose dėsto kaip atskirą klasę, kaip socialinės teorijos pradžią. Tai yra jums praplaus smegenis, ir jūs už tai sumokėsite pinigus, jūs sugadinsite gyvenimą ir liksite priklausomi nuo valstybės. Jūs būsite neturtingas, nekęsite turtingų žmonių ir manysite, kad pasaulis nesąžiningas, nes iš jūsų atėmė ateitį. Štai sutikite, kad iš valdininkų klasės taško, kuri tai padarė visiškai dirbtinai – ne atsitiktinai, visiškai dirbtinai – tai genialus ėjimas. Genialus ėjimas, viskas padaryta idealiai.

Kiek tokių nelaimingų, nuskriaustų aukštajame moksle Amerikoje? 45 milijonai žmonių, kurie turi studijų paskolas. 45 milijonai žmonių, iš kurių 18 – tai STEM, o likę... likę kankinsis. Milžiniškas delay (vėlavimas)... na, tai yra, kai jie negalės atsiskaityti. Atitinkamai bankai tai žino ir, jei šalyje... na, dabar nežinau, dabar viskas pasikeitė dėl infliacijos, bet iki infliacijos, jei vidutinė paskola buvo 3-4-5 proc., tai studijų paskola buvo apie 8 proc. Kodėl toks aukštas? Todėl, kad jūs privalote, jei jūs išmokate, sumokėti už save ir vėl už tą vaikiną – tą, kuris bankrutavo ir nemokės. Žmonėms gadina gyvenimą, žmones prifarširuoja marksistinės ideologijos ir tuo pat metu paverčia liumpen- intelektualiniu proletariatu.

Žmogus turi aukštąjį išsilavinimą – jis neis dirbti paprastu kirpėju ar manikiūrininku, turėdamas aukštąjį išsilavinimą. Na, kaip jis gali sau tai leisti? Štai ir dar viena pasekmė: dauguma šių žmonių nenori dirbti nekvalifikuotų darbų. Tai yra manikiūras, padavėjas, masažas... Tiesa, masažuotoju jie dar gali eiti, nes tai vadinasi kokia nors terapija, ir panašiai. Tai žemiau jų lygio. Todėl jie bando rasti darbą tame, ko rinka, šiuolaikinė rinka nesiūlo. - Nėra tokios milžiniškos paklausos meno ir kultūros istorikams. Tai yra ne tai, kad jie nereikalingi, tiesiog tiek tokios paklausos  neegzistuoja.

OK, kas vyksta su šiomis paskolomis studijoms? Tai yra studentai pasiima pinigus. Iš kur valstybė pinigus ima? Valstybė ima šiuos pinigus bankuose. Tai yra valstybė spausdina pinigus, duoda bankams, bankai skolina šiuos pinigus studentams, valstybė juos garantuoja. Tai yra, jei studentas nesumokės, valstybė garantuoja, kad pinigai bus išmokėti. Tai yra federalinis Secure Loan. Paskui egzistuoja kelios organizacijos, dvi didžiausios – tai Navient ir Sallie Mae. Štai šios dvi organizacijos sukiša į vieną krepšį tūkstančius tokių va pakvitavimų, iš tikrųjų skolos raštelių, kad studentas privalo mokėti pinigus.

Toks krepšys praeina ilgą pakeitimų procesą, ir vadinasi SLABS. Kas yra SLAB? Apskritai normalioje anglų kalboje slab – tai toks didelis blynas, kaip taisyklė, iš betono, toks gelžbetoninis išsiliejęs gelžbetonis –tai slab. Bet šioje situacijoje tai akronimas – tai Student Loan Asset-Backed Securities. Tai yra vertybiniai popieriai, pagrįsti studijų paskolomis. Štai šis krepšys gali kainuoti milijoną dolerių. Šiame milijone dolerių bus ten 20 svetimų paskolų. Suprantama, kad visi jie vienu momentu nesubyrės, ir kiekvieną mėnesį šis krepšys atneša pinigus. Kodėl? Todėl, kad studentai grąžina paimtas paskolas, todėl egzistuoja kažkoks juridinis finansinis dokumentas, jis prekiaujamas kaip prekiaujami visi kiti vertybiniai popieriai. Tai yra iš šitos mėsos daro faršą, iš faršo daro dešrą. Dešra vadinasi SLABS. Ar gali nutikti, kad šie SLABS sugrius taip pat, kaip sugriuvo panašaus pobūdžio securities, tik  tai buvo Mortgage-Backed Securities? Taip gali nutikti situacijoje globalaus nedarbo. Tai yra, jei didelis kiekis... na, maždaug trečdalis šių žmonių praras darbą ir negalės apskritai mokėti pagal savo studijų paskolas – visa ši mašinėlė užsidarys. Štai. Pas mus prasidės tai, kas buvo su hipotekų Asset-Backed Securities 2008 metais.

Ir pabaigai: o kodėl gi toks brangus mokslas? Kodėl mokslas Harvarde kainuoja 60? Aš jau sakiau, kad per metus jūs imate kažkur 18 valandų paskaitų per savaitę. Mokslas skaičiuojame 40 savaičių. Paskaičiuokite, kiek per valandą kainuoja paskaita. 18 paskaitų per savaitę, 40 savaičių, 60 000 už visą malonumą per metus. Privati pamoka bus pigesnė - tai yra, nusamdyti jums privatų lektorių, mokytoją...

Kyla klausimas: kodėl taip brangu? Priežasčių, tiksliau, atsakymų į šį klausimą yra keletas. Nė vienas iš jų nėra pagrindinis. Tiesiog „prisikaupė“ . O kas „prisikaupė“? Pirma, profesoriai, kurie yra vienas iš tingiausių Amerikos visuomenės sluoksnių, gauna nepateisinamai aukštą atlyginimą. Egzistuoja sąvoka tenure. Tai yra, kai tu pradirbai kažkokį sutartą kiekį metų pagal kontraktą, tu tampi tenured. Tai sutartos sąlygos, ir tavęs niekada negalima atleisti. Už nieką tavęs negalima atleisti. Tavęs negalima atleisti už pravaikštas, tavęs negalima atleisti už tingų darbą, tavęs negalima atleisti už nieką. Maksimumas, už ką galima pabandyti suspend (nušalinti), tai yra pašalinti iš švietimo, tai už sexual harassment. Tu ten pamiegojai su studente – štai už tai gali „užvažiuoti“. Bet atleisti tavęs negalima.

Todėl profesoriai nemoko. Jie kartais pasirodo klasėje, bet pagrindinai paskaitų jie neskaito – jiems tingisi. Už savo 200t, 300t, kartais 400t, o kai kurie gauna po 500–600 tūkstančių dolerių per metus ateiti ir mokyti jiems neįdomu. Jie pavargo. Jūs galite paklausti: kas moko? Atsakau: mokys profesorių aspirantai – profesorius jų nemokys. Profesorių studentas pamatys du kartus: per pirmą paskaitą ir per paskutinę. Pagrindinai mokys aspirantai. Jūs galite užduoti klausimą: o kaip taip gali būti? Argi tai teisėta? Visiškai teisėta. Bet kuriuo momentu, kai ateis bet koks patikrinimas, paklaus: kodėl profesoriaus nėra paskaitoje? Atsakymas: jis gi daro mokslinį darbą, jis konferencijoje, jis simpoziume, jis laboratorijoje, jis rašo straipsnį... jis „varinėja“ mokslą.

Iš tikrųjų jokia moksline veikla jie neužsiima. Ar rašo jie savo straipsnius? Ne, nerašo. O kas rašo? Jų aspirantai. Tai yra profesorius verčia aspirantus daryti visą research (tyrimą). Ir kai aspirantas praktiškai padarė visą darbą, profesorius rašo savo vardą ir aspiranto vardą, ir tai publikuojama. Aspirantai aria kaip žvėrys. Bet ataręs kaip aspirantas, tu tampi profesoriumi ir daugiau tau jau dirbti nereikia. Ir kai tik tu gavai va šitą tenure, tu gali toliau nedirbti.

Ir pirma, kodėl Amerikos švietimas toks brangus, tai profesorių algos. Profesoriai labai gerai gyvena. Antra, nes kai jūs mokate už mokslą už savo vaikus, jūs mokate stipendijas nepasiturintiems. Tai yra jūs mokate už save ir už tą vaikiną. Stipendijos nepasiturintiems eina iš jūsų pinigų.

Ir paskutinis: egzistuoja visiškai begėdiškai išpūstas, milžiniškas aparatas, kuris moko vaikus šitų va gender studies. Egzistuoja milžiniškas kiekis, milžiniškas kiekis patarėjų, kažkokių neaiškių „duonvalgių“, kurių mano jaunystėje (o aš gavau neblogą išsilavinimą ChPI (Charkivo politechnikos institute)) niekada nebuvo. Niekada nesupratau, ką šie žmonės daro. Jie pataria vaikams, kaip kurti išsilavinimą, jie užsiima psichologinėmis konsultacijomis, tokiomis konsultacijomis, anokiomis konsultacijomis. Na, vienam dėstytojui tenka dar, tikriausiai, kokie penki papildomi darbuotojai, kurie nemoko, o apskritai neaišku, ką jis ten daro. Visi šie žmonės, natūralu, šito paties ar kito koledžo absolventai pagal šias pačias specialybes. Ir visa ši socialinė klasė, sluoksnis – tai masė duonvalgių, pripildytų kaip silkė marinatu marksistinių-lenininių dogmų. Jie gyvena iš savo marksistinių-lenininių dogmų ir jie mato misiją. Jie patys agresyviausi socialistai. Tai yra agresyvesnių socialistų nei Amerikos profesoriai nebūna. Ir jie marinuoja savo šituo rasalu mūsų vaikus, už ką mes jiems mokame dolerius savo sunkiu darbu.

Ir užbaigiant: prezidentas Baidenas norėjo uždirbti iš to. Jis neatšaukia, visiškai neatšaukia visų studijų paskolų - nori studentams, kurių pajamos mažesnės nei 120 000 dolerių – tai yra vargšams – atleisti 20 000 nuo kiekvienos paskolos. Tai yra ne viską, o 20 000. Kodėl? Nes iš šito reikalo atsiranda dar politinis elektorinis pirkimas. Tai yra ši sistema melžiama iki galo. Nes vaikams, kurie įgijo išsilavinimą sociologijoje, todėl jie ne inžinieriai, todėl jie gauna mažai – jiems tai aktualu. Tie, kurie inžinieriai, kurie gauna penktaisiais metais daugiau nei 120 000, jie, natūralu, nepatenka po šituo. Todėl tie 20’000 ne visiems, o tik vargšams vaikams. Tie, kurie gerai „atpūtinėjo“, “voliojo durnių” koledže, dabar gaus iš prezidento Baideno dar 20 000 dolerių, na, tai yra ne į rankas gaus, o nurašys nuo jų skolos, kas kiekvieną tokį studentą padarys amžinu Demokratų partijos vergu. Jis už savo studijų paskolą mokės 100 dolerių per mėnesį mažiau. Todėl jis prabalsuos už demokratus. Štai ir viskas.