PIRMA DALIS.  SPĄSTAI

 1.  Prieinamumo iliuzija ir suplanuotas nusidėvėjimas

Šioje dalyje atskleidžiama, kaip šiuolaikinė ekonomika sąmoningai naikina daiktų ilgaamžiškumą ir žmogaus autonomiją, pakeisdama juos priklausomybe nuo nuolatinio vartojimo.

Ar esate kada nors sustoję pačiame dienos įkarštyje su keistu, lipniu pojūčiu, kad jus apgavo? Ne, ne parduotuvėje, kur jums galbūt neatidavė grąžos, ir ne banke, kur įkyriai peršamas draudimas. Aš kalbu apie kur kas globalesnę apgaulę. Kalbu apie tą pojūtį, tarytum visas jūsų gyvenimas, visos tos lenktynės dėl sėkmės, naujo automobilio ar erdvesnio būsto – tai tėra voverės bėgimas rate, kurį kažkas suka iš išorės. Mes įpratome manyti, kad kreditas yra įrankis, leidžiantis gauti trokštamą dalyką čia ir dabar. Mums teigiama, kad hipoteka – tai prieinamas būstas, o automobilio kreditas – judėjimo laisvė. Tačiau ar kada nors kėlėte sau klausimą: kodėl kasmet, nepaisant technologijų pažangos, robotizacijos ir dirbtinio intelekto, mums tenka dirbti vis daugiau, o realaus turto mūsų rankose lieka vis mažiau? Kodėl mūsų seneliai galėjo savo rankomis pasistatyti namą ir palikti jį vaikaičiams, o mes trisdešimt metų mokame už betoninę dėžutę, paklodami trigubą kainą, ir vis tiek drebame, kad ją atims dėl vieno vėluojančio mokėjimo?

Šito nemoko mokykloje, apie tai netrimituoja vakaro žinios, nes tiesa tiesiog sugriautų pamatus, ant kurių laikosi šiuolaikinė ekonomika. Tiesa yra ta, kad sistema nėra sugedusi – ji veikia tobulai. Tiesiog ji sukonstruota ne tam, kad jūs praturtėtumėte. Ji sukurta tam, kad būtumėte amžinai užsiėmę ir amžinai skolingi. Pamėginkime atsukti laiko juostą atgal, ne šimtą metų, o kiek giliau – prie pačių pamatų, kaip mes suvokiame nuosavybę. Prisiminkite senovinius daiktus: ąžuolo masyvo baldus, tarnavusius trims kartoms, įrankius, keliavusius iš tėvo rankų sūnui, drabužius, kuriuos galima būdavo persiūti, nes audinys neiširdavo po penkto skalbimo. Praeities pasaulis buvo kaupimo ir išsaugojimo pasaulis. Žmogus tada buvo autonomiškas. Jei turėjai namą, šulinį ir žemės rėžį, buvai praktiškai nepasiekiamas sistemai. Galėjai ištverti krizę, karą ar nederlių. Buvai savo likimo valdovas.

Tačiau šeimininkas – tai prastas klientas. Šeimininkui neįmanoma parduoti to, ką jis jau turi. Šeimininko nepriversi dirbti už grašius, nes jis turi saugumo pagalvę. Ir štai tada, maždaug XX amžiaus aušroje, naujosios realybės architektai suprato: norint valdyti mases, būtina atimti iš jų autonomiškumą. Reikėjo patikimumo sąvoką pakeisti prieinamumo sąvoka. Tai nenutiko per vieną naktį. Tai buvo geniali, šalta ir ciniška operacija, skirta perprogramuoti visos planetos sąmonę. Ar žinojote, kad pati moralinio nusidėvėjimo koncepcija buvo įvesta dirbtinai? Tai nėra natūrali technologinės raidos pasekmė – tai sąmokslas. Ir šį žodį aš vartoju ne dėl skambumo. Egzistuoja dokumentuotas faktas, kurį ekonomikos istorikai linkę minėti tik prabėgomis, smulkiu šriftu išnašose.

Ženevoje, 1924-ųjų Kalėdų laikotarpiu, susirinko grupė džentelmenų prabangiais kostiumais. Tai buvo stambiausių pasaulio elektros lempučių gamintojų atstovai: „Philips“, „Osram“, „General Electric“ ir kiti. Tuo metu technologijos jau leido gaminti lemputes, kurios švietė 2500 valandų ir ilgiau. Buvo egzempliorių, veikusių ištisus metus. Tačiau džentelmenai suskaičiavo būsimus nuostolius: jei žmogus perka lemputę kartą per penkerius metus, gamyklos sustoja, o pelnas išgaruoja. Tą dieną buvo įkurtas „Phoebus“ kartelis. Jie pasirašė slaptą paktą, pagal kurį nei vienas gamintojas pasaulyje neturėjo teisės gaminti lempučių, tarnaujančių ilgiau nei 1000 valandų. Gamykloms, kurių produkcija pasirodydavo esanti per kokybiška, buvo įvestos griežtos baudos. Tik susimąstykite: geriausius to meto protus, inžinierius, vertė sąmoningai prastinti gaminį. Juos vertė ieškoti būdų, kaip paversti kaitinimo siūlą trapesniu, kad šis garantuotai perdegtų po nustatyto laiko.

Tai buvo pirmasis pavojaus skambutis, pirmasis bandymas. Jei įmanoma priversti lemputę mirti pagal tvarkaraštį, tai kodėl to paties nepadarius su automobiliu, šaldytuvu, drabužiais, o galiausiai – ir su pačiu žmogumi? Nuo tos akimirkos pasaulis nusuko į aklavietę, kurioje esame dabar. Buvo įtvirtinta defektų inžinerijos koncepcija. Daiktai tapo vienkartiniai. Tačiau iškilo kliūtis: jei daiktas greitai genda, žmogui tenka dažnai pirkti naują. O iš kur paimti lėšų, jei atlyginimai neauga tokiu pat tempu kaip korporacijų godumas? Štai čia prasideda antrasis šios dramos veiksmas: sistema privalėjo suteikti žmonėms turtų iliuziją – pinigus, kurių iš tiesų nėra.

Iki pat XX amžiaus vidurio gyventi skolon daugumoje pasaulio kultūrų, nuo Europos iki Azijos, buvo laikoma gėda. Žmogus, negebantis apmokėti savo sąskaitų, tapdavo atstumtuoju. Kreditas būdavo imamas tik kraštutiniais atvejais: verslo plėtrai ar skubiam gydymui. Skolintis pinigų naujoms užuolaidoms ar atostogoms prie jūros būtų buvę palaikyta visiška beprotybe. Masių psichologija tada rėmėsi taupumu: iš pradžių uždirbk, tada įsigyk. Šis modelis darė žmogų laisvą. Jei turi santaupų, gali palikti nekenčiamą darbą, gali pasakyti tvirtą „ne“ viršininkui tironui, gali keisti gyvenamąją vietą. Santaupos – tai jūsų asmeninė laisvė, paversta piniginiais ženklais. Tačiau sistemai laisvų žmonių nereikia – jai reikia paklusnių sraigtelių. Ir tada prasidėjo masinis puolimas prieš pačią taupumo idėją.

Per reklaminius stendus, kiną ir blizgius žurnalus mums pradėjo skiepyti naują tikėjimą – vartojimo religiją. Mums buvo pasakyta: „Tu esi vertas geriausio jau dabar, kam laukti? Gyvenk šia diena“. Stebėkite, kaip transformavosi kalba. Seniau sakydavo „taupus“, dabar sako „skūpas“ arba „vargšas“. Seniau sakydavo „išlaidus“, šiandien sako „sėkmingas“, „reprezentatyvus“, „mokantis džiaugtis gyvenimu“. Tai lingvistinis programavimas – žodžiai keičia mąstyseną. Mus pripratino prie minties, kad turėti daiktą nuosavybėje yra nuobodu. Nuoma, lizingas, prenumerata – štai naujausios tendencijos. Bet kas iš tiesų yra prenumerata? Tai mokestis už orą. Jūs mokate už muziką, kurios negalite paliesti ar pasidėti į lentyną. Jūs mokate už automobilio funkcijas, kurias gamintojas gali išjungti per nuotolį, jei pavėluosite su įmoka. Jūs net nevaldote savo kompiuterio programų, jūs tiesiog nusiperkate laikiną leidimą jomis naudotis. Tai ir yra didieji spąstai – perėjimas nuo nuosavybės teisės prie prieigos teisės. Nuosavybė jums suteikia galią, o prieiga daro jus visiškai priklausomą nuo to, kas laiko ranką ant jungiklio.

Tačiau tam, kad tai būtų įgyvendinta pasauliniu mastu, reikėjo pertvarkyti pačią pinigų esmę. Reikėjo padaryti taip, kad taupyti taptų tiesiog nuostolinga. Prisiminkite senolių pasakojimus: anksčiau auksinė moneta, paslėpta skrynioje, po pusšimčio metų likdavo ta pačia auksine moneta, už kurią buvo galima nusipirkti karvę ar namą. O kas nutinka su popieriniais pinigais šiandien? Jei padėsite juos po čiužiniu, po dešimtmečio jie pavirs dulkėmis. Infliacija nėra jokia stichinė nelaimė, kaip mums bando įteigti ekonomistai iš ekranų. Infliacija – tai paslėptas mokestis, kurį jūs mokate kasdien, net to nenutuokdami. Tai rykštė, genanti jus leisti, leisti ir dar kartą leisti. „Netaupyk, – kužda jie, – pinigai sudegs. Imk kreditą, pirk prekę šiandien, kol ji nepabrango“. Jums buvo sukurta dirbtinė terpė, kurioje racionalus elgesys (resursų tausojimas) tapo ekonomiškai pražūtingas, o iracionalus gyvenimas ne pagal kišenę tapo vieninteliu būdu kurti normalaus gyvenimo iliuziją.

Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Mes tik vos vos prilietėme paviršių. Dabar mes nusileisime į triušio olą kur kas giliau. Pakalbėsime apie sienas. Ne apie tas, kurios saugo jus nuo skersvėjo, o apie tas nematomas teisines sienas, kurios iškilo aplink kiekvieną žmogų XX amžiuje. Ar kada nors susimąstėte, kodėl XIX amžiuje neturtingų persikėlėlių šeima galėjo atsidurti tuščioje vietoje ir per metus susiręsti namą, stovėjusį amžius? O šiandien jūs neturite teisės net poliaus įkalti savo žemėje be kalno popierių, storų kaip plyta. Mums aiškina: „Tai dėl saugumo, tai civilizacijos požymis“. Tačiau jei nubrauksime emocijas ir pažvelgsime į sausus faktus bei datas, pamatysime šiurpų vaizdą – sinchronišką pavergimą per biurokratiją. Tai ne rūpestis jumis, tai draudimas būti vargšui, draudimas egzistuoti už sistemos ribų.

Pažvelkime į Jungtines Amerikos Valstijas. Ketvirtasis dešimtmetis, Didžioji depresija – atrodytų, žmonėms reikėtų suteikti maksimalią laisvę, kad jie galėtų išlikti. Tačiau būtent 1934-aisiais priimamas Nacionalinis būsto įstatymas. Skamba tauriai, ar ne? Įkuriama Federalinė būsto administracija. Oficiali deklaracija – padaryti būstą prieinamą. Bet kas gi nutinka iš tikrųjų? Iki tol hipoteka buvo visiškai kitokia. Ji būdavo suteikiama trims ar penkeriems metams, žmonės mokėdavo daugiausia palūkanas, o vėliau padengdavo likutį arba persikredituodavo. Bankininkams tai buvo nepatogu. Naujas įstatymas standartizavo hipoteką dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų. Būtent tada gimė dogma, kad yra normalu mokėti už stogą virš galvos visą savo darbingą gyvenimą. Užuot leidusi žmonėms statytis pigius namus pagal išgales, sistema tarė: „Ne. Jūs privalote pirkti brangų namą pagal mūsų standartus ir mokėti už jį bankui iki pat senatvės“. Šis įstatymas nedavė būsto, jis davė pančius. Jis įteisino skolą kaip vienintelę galimą būties formą.

Dabar persikelkime per vandenyną – į Jungtinę Karalystę, 1947-uosius. Karas baigėsi, šalis griuvėsiuose, būtinas atstatymas. Ką gi daro vyriausybė? Ji priima Miesto ir kaimo planavimo įstatymą. Tai buvo akimirka, kai iš britų faktiškai buvo pavogta jų teisė į plėtrą. Iki tos dienos, jei valdėte žemę, galėjote joje statyti namą – tai buvo jūsų prigimtinė teisė. 1947-ųjų įstatymas nacionalizavo teisę į statybas. Nuo šiol jūs valdote žemę, bet teisė joje ką nors daryti priklauso valstybei. Ir jūs privalote tą teisę išsipirkti atgal įvairiausių leidimų pavidalu. Atkreipkite dėmesį į šį sinchroniškumą: skirtinguose pasaulio kraštuose, prisidengiant skirtingais pretekstais (Amerikoje – krizė, Anglijoje – pokaris), įvedamas tas pats mechanizmas. Mechanizmas, padarantis autonominę statybą neįmanomą.

Jūs nebegalite tiesiog pasikviesti kaimynų, suminkyti molio su šiaudais ir nemokamai pasistatyti šilto būsto. Tai tapo nelegalu. Statybos reglamentai ir kodeksai, pradėti masiškai diegti amžiaus viduryje, diktavo pramoninių medžiagų naudojimą. Jūs privalote pirkti cementą, armatūrą, sertifikuotą izoliaciją. Jūs privalote tapti korporacijų klientu. Autonomija buvo paskelbta už įstatymo ribų. Stebėkite, kaip gudriai transformuotos sąvokos. Lingvistinė analizė čia tiesiog sukrečianti. Seniau buvo „teisė“: teisė į būstą, teisė į darbą, teisė judėti. Teisė – tai kažkas, ką gaunate gimdami, ko neįmanoma atimti ir nereikia pirkti. Tačiau XX a. viduryje žodis „teisė“ buvo tyliai išmainytas į žodį „licencija“ arba „leidimas“.

Kas gi yra licencija? Tai privilegija, kurią valdžia jums parduoda už pinigus ir gali bet kada atimti. Žvejybos licencija reiškia, kad žuvis upėje daugiau nepriklauso visiems, ji priklauso valstybei. Leidimas statybai reiškia, kad jūsų žemė jums nebepriklauso. Vairuotojo pažymėjimas – tai laisvos judėjimo teisės pavertimas privilegija, kurią reguliuoja kelių eismo taisyklės, baudos ir draudimai. Mes nepastebėjome, kaip visas mus supantis pasaulis iš atviros erdvės tapo režiminiu objektu, kur kiekvienam žingsniui reikalingas talonėlis. Ir šis procesas vyko lyg griūtis. Pažvelkite į Prancūziją: 1954-ųjų balandžio 10-ąją ekonomistas Maurice'as Lauré įveda pridėtinės vertės mokestį, mums žinomą kaip PVM. Pradžioje Prancūzijoje, vėliau tai išplinta po visą Europą ir pasaulį. Susimąstykite apie šio mokesčio esmę.

Tai mokestis už kiekvieną prekės krustelėjimą. Jis daro visiškai nenaudingą amatininkystę ir ilgas smulkių tarpininkų grandines. Jis palankus tik stambioms, vertikaliai integruotoms korporacijoms. Tai mažojo verslo ir nepriklausomo meistro budelis. Jei gaminatės kėdę pats, jūs nemokate PVM gamybos metu. Tačiau sistema ekonomiką sukonstravo taip, kad jums būtų pigiau nusipirkti kėdę milžiniškame centre, nei gamintis pačiam ar užsakyti pas kaimyną. Mokesčių sistema buvo pertvarkyta tam, kad išstumtų žmones iš „garažų“ ekonomikos į korporatyvinį sektorių. Jus privertė išeiti iš šešėlio ne tam, kad apsaugotų, o tam, kad apdėtų duokle kiekvieną jūsų judesį. Susidaro įspūdis, kad po Antrojo pasaulinio karo kažkas paspaudė „globalios unifikacijos“ mygtuką. Skirtingose šalyse, su skirtingomis kultūromis ir politinėmis santvarkomis, pradėti diegti identiški švietimo, medicinos ir statybų standartai. Tarsi visos vyriausybės būtų gavusios tą pačią metodinę medžiagą.

Mokyklose nustota mokyti finansinio raštingumo ir elementarios logikos, viską pakeičiant tiesioginiu faktų kalimu. Kodėl? Todėl, kad žmogus, suprantantis sudėtines palūkanas, niekada nesusigundys greituoju kreditu. Žmogus, išmanantis formaliąją logiką, niekada nepatikės politiko pažadais. Švietimo sistemai buvo suformuluota užduotis rengti kvalifikuotus vartotojus bei vykdytojus, o ne kūrėjus. Kompetencija tapo pavojinga. Jei mokate gydytis žolelėmis, neisite į vaistinę. Jei mokate taisyti daiktus, nepirksite naujų. Štai kodėl kai kuriose šalyse atsirado įstatymai, draudžiantys sudėtingos technikos remontą nesertifikuotiems asmenims. Jungtinėse Valstijose ūkininkai priversti bylinėtis su traktorių gamintojais dėl paprasčiausios teisės susitaisyti savo turtą, nes programinė įranga yra užrakinta.

Visa tai nėra atsitiktinumų grandinė. Tai žaidimo, prasidėjusio dar trečiajame dešimtmetyje nuo paprastos lemputės, finalas. Mes matome akivaizdų šabloną: iš pradžių sukuriama visiška priklausomybė nuo pramoninių gėrybių, vėliau įstatymiškai uždraudžiami bet kokie alternatyvūs, pigūs išgyvenimo būdai (savarankiška statyba, liaudies medicina, laisva prekyba), tada įdiegiama finansinė sistema, stumianti į kreditus, ir galiausiai visa tai užkonservuojama biurokratijos sluoksniu, kur kiekvienas žingsnis reikalauja popierėlio su antspaudu. Žmogus buvo įvarytas į ankštą koridorių, jam paliktas tik vienas takas: mokykla, samdomas darbas, hipoteka, pensija (jei pavyks jos sulaukti). Bet koks mėginimas sukti į šalį baudžiamas bauda arba grotomis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame būti laisvam tapo prabanga, o būti priklausomam – vienintele prieinama galimybe. Kredito kortelę programėlėje gausite per penkias minutes. O dabar pabandykite per tiek pat laiko gauti žemės lopinėlį daržui. Jaučiate skirtumą? Sistema skatina jūsų silpnumą ir negailestingai baudžia už stiprybę.

2.  Finansinis panoptikumas ir skolos vergija

Šioje dalyje nagrinėjama, kaip asmeninė reputacija buvo pakeista skaitmeniniais balais, o bankų ir švietimo sistemos virto mechanizmais,skirtais amžinai išlaikyti viduriniąją klasę skolininkų būsenoje.

Atėjo metas pažvelgti į akis tam žvėriui, kuris ryja jūsų sunkaus darbo vaisius. Jūs keliatės skambant žadintuvui, rymote spūstyse, kenčiate viršininko

 kaprizus, o namo grįžtate išsunkti. Jums atrodo, kad dirbate dėl atlyginimo – tai tėra regimybė. Šiuolaikinės ekonomikos matematika yra brutali: didžiąją gyvenimo dalį jūs paskiriate palūkanų aptarnavimui. Nematomas partneris įsisuko į jūsų piniginę ir jo apetitas kasmet tik auga. Panagrinėkime šio apiplėšimo mechanizmą, apie kurį vadovėliai išmintingai tyli. Tai ne pasaka apie sąmokslą, tai sausa teisinių aktų ir korporatyvinių strategijų kalba, kuri laisvą rinką transformavo į finansinį koncentracijos lagerį. Viskas prasidėjo nuo fundamentalios pasitikėjimo vagystės.

Anksčiau asmens reputacija buvo jo didžiausias kapitalas: pirklio duotas žodis, tvirtas rankos paspaudimas, asmeninis ryšys su bankininku – tai buvo jūsų finansinio svorio matas. Tačiau sistemai nereikia asmenybių, jai reikia skaitmeninės kontrolės. 1989-aisiais Jungtinėse Valstijose įvyksta tylus, bet lemiamas lūžis: korporacija „Fair Isaac Corporation“ įveda standartizuotą kreditingumo vertinimo sistemą, mums visiems pažįstamą kaip kredito reitingas. Įsižiūrėkite į šios schemos cinizmą: norėdami turėti aukštą reitingą, jūs privalote turėti skolų. Jei gyvenate pagal kišenę, jei nevengiate grynųjų ir neimate kreditų – sistemai jūsų nėra. Jūs esate vaiduoklis, įtartinas subjektas be istorijos, o tai reiškia, kad negalėsite išsinuomoti būsto, gauti padorios draudimo kainos ar užimti tam tikrų pareigų. Jus verčia skolintis ne todėl, kad jums trūktų lėšų, o tam, kad įrodytumėte ištikimybę sistemai. Tai buvo pirmas žingsnis į vergijos žaidybinimą: elkis gerai, mokėk laiku, ir mes leisime tau įklimpti dar giliau.

Tačiau tikrasis ekonominis cunamis, užveržęs kilpą viduriniajai klasei, užklupo šiek tiek vėliau. 1999 m. lapkričio 12 d. pasirašomas Finansinių paslaugų modernizavimo įstatymas. Tai buvo diena, kai finansiniams plėšrūnams buvo atrištos rankos. Iki tol tarp komercinių bankų, saugančių žmonių santaupas, ir investicinių bankų, rizikuojančių biržose, stovėjo nepramušama siena. Šis įstatymas tą sieną nušlavė. Jūsų indėliai, jūsų atlyginimai ir pensijų fondai tapo kuru globaliam kazino. Bankai sulipo į milžiniškus konglomeratus, tapusius „per dideliais, kad žlugtų“. Monopolijos neatsirado savaime – jos buvo palaimintos įstatymiškai. Dabar, jei toks monstras pralošia jūsų pinigus rizikingais statymais, valstybė jį gelbėja naudodama jūsų pačių mokesčius. Pelnas nusėda jų kišenėse, o nuostoliai užkraunami ant visų mūsų pečių – tai tobula sistema turtui perpumpuoti į pačią viršūnę.

Bet baisiausia pasala buvo parengta jauniausiems. Sistemos strategai suprato: norint turėti paklusnų žmogų visą gyvenimą, jį reikia sukaustyti dar jam nepradėjus uždirbti. 2005-aisiais JAV priimamas įstatymas dėl piktnaudžiavimo bankrotu prevencijos. Skamba gražiai, tačiau viduje slypėjo bomba. Šis aktas padarė studijų paskolų nurašymą praktiškai neįmanomą, net ir per bankroto procedūrą. Jūs galite bankrutuoti pralošę milijonus kazino, galite nurašyti verslo nesėkmes, bet skola už diplomą, kuris galbūt net neatnešė darbo, lydės jus iki grabo lentos. Taip atsirado amžinų skolininkų kasta. Jaunimas pradeda gyvenimą su milžinišku minusu: jie negali taupyti, negali rizikuoti kurdami savo, jie priversti griebtis bet ko, kad tik padengtų palūkanas. Tai socialinių liftų sunaikinimas. Mokslas, kažkada buvęs raktu į laisvę, tapo pančiu.

Stebėkite šį procesą: visame pasaulyje turto kainos neproporcingai kilo, o realios pajamos tiesiog užstrigo vietoje. Tai ne rinkos dėsniai, tai kontroliuojamas dusinimas. Būstas brangsta ne dėl auksinio betono, o todėl, kad pigūs, ilgi pinigai dirbtinai išpūtė paklausą. Jūs džiaugiatės gavę trisdešimties metų hipoteką su mažomis palūkanomis. Bet kadangi ją gauna visi, kainos šauna į kosmosą. Galiausiai už tą pačią dėžutę paklojate tiek, kiek jūsų tėvai būtų mokėję už tris. Laimėtojai čia tik du – bankas ir statytojas. O jūs liekate su nuosavybės iliuzija ir realia skolos našta. Sistema pučia turto burbulus, nes tai naudinga kapitalui, ir tuo pačiu naikina pinigų vertę, kad darbuotojas visada jaustų baimę netekti darbo.

Dar vienas smūgis – konkurencijos smaugimas per perteklinius reguliavimus. Kodėl mažos parduotuvėlės miršta, o tinklai klesti? Nes milžinas gali išlaikyti teisininkų armiją, narstančią tūkstančius absurdiškų taisyklių, o smulkusis – ne. Begaliniai reikalavimai sertifikatams, ženklinimui, ataskaitoms – tai ekonominis filtras, skirtas išvalyti rinką nuo nepriklausomų žaidėjų. Iš jūsų tiesiog atima pasirinkimą. Esate priversti sukti į prekybos centrą, pirkti korporacijų produktus, mokėti tos pačios grupės banko kortele ir dar imti kreditą, nes atlyginimo, mokamo tos pačios korporacijos, jums tiesiog nebepakanka. Tai uždaras ratas. Kas stovi prie šio čiaupo? Fondai, valdantys trilijonus, tapo tikraisiais pasaulio šeimininkais. Jiems priklauso viskas: nuo bankų iki farmacijos milžinių. Jiems nereikia jūsų laisvės – jiems reikia jūsų abonementinio mokesčio, jūsų gyvenimo prenumeratos.

Jūs mokate už muziką, filmus, duomenų vietą, maisto atvežimą, automobilio nuomą. Neturite nieko savo, tik skolas. Tai ir yra tas modelis, kurio siekta visą šimtmetį: piliečio pavertimas „naudotoju“ (user). Naudotoju, turinčiu begalę pareigų ir beveik nulis teisių. Kuo giliau žvelgiu, tuo ryškiau matau globalų aptvarą. Buvo pakeisti ne tik įstatymai, pasikeitė pati darbo ir pinigų prasmė. Anksčiau darbas kūrė kapitalą, šiandien pinigus kuria skola. Šioje schemoje tas, kuris dirba, visada pralaimės tam, kuris spausdina skolos raštelius. Mes esame viduje milžiniško siurblio, kuris traukia laiką bei išteklius iš apačios ir purškia juos į viršūnę. Ir jei manote, kad tai pabaiga – klystate. Mes artėjame prie tiesos akimirkos.

3.  Skaitmeninis feodalizmas ir kelias į suverenitetą

Baigiamojoje dalyje aprašomas galutinis narvo užsidarymas per skaitmenines licencijas ir maisto kontrolę, tačiau kartu pateikiamas „tyliojo pasipriešinimo“ planas per kompetenciją ir tikruosius aktyvus.

Mes pasiekėme tiesos akimirką. Iki šiol kalbėjome apie ekonomines kilpas ir biurokratiją, bet dabar laikas pripažinti faktą: narvas užsitrenkė. Tai nenutiko su triukšmu, tai nutiko su tyliu serverių gaudesiu. Mes esame „bealternatyvumo architektūros“ fazėje. Tai būsena, kai ant prekystalio matote šimtą rūšių sūrio, bet neturite jokios galimybės nedalyvauti sistemoje, kuri tą sūrį jums parduoda. Narvas nebėra išorėje, jis tapo jūsų gyvenimo būdu. Jūs nebegalite tiesiog pasitraukti į miškus, nes visi miškai jau suskaičiuoti, o jūsų gebėjimas išgyventi – atrofuotas.

Sugrįžkime prie lemtingos datos nuosavybės istorijoje: 1998 m. spalio 28 d., kai buvo pasirašytas DMCA įstatymas. Atrodytų, tai tik kova su piratavimu, bet iš tiesų tai buvo privatinės nuosavybės pabaigos pradžia. Šis aktas kriminalizavo apsaugos priemonių apėjimą. Tai reiškia, kad pirkdami bet kokį sudėtingą įrenginį, jūs nusiperkate tik korpusą. Programinė įranga jums nepriklauso – jūs esate tik jos nuomininkas. Korporacija gali bet kada sumažinti jūsų variklio galią ar visiškai išjungti daiktą, jei nuspręs, kad pažeidėte kurią nors sutarties eilutę. Tai grynas skaitmeninis feodalizmas: jūs ariate žemę su pono traktoriumi, o ponas sprendžia, ar jis užsives rytoj.

Tačiau kontroliuoti technologijas – tai tik pusė darbo. Tikroji galia slypi bazinių poreikių kontrolėje. 2011-aisiais pasirašytas FSMA įstatymas, prisidengiant maisto sauga, atliko negailestingą rinkos valymą. Nauji reikalavimai tapo tokie nepakeliami, kad tūkstančiai smulkių ūkių tiesiog bankrutavo. Jų vietą užėmė agrokonglomeratai, auginantys modifikuotą maistą chemikalais užlietoje žemėje. Sistema sukūrė „butelio kakliuką“: maistas į miestus teka per kelis milžiniškus centrus. Jei šios arterijos užsikimštų, megapolis pasiduotų alkiui per tris dienas. Tai nebėra laisva prekyba, tai centralizuotas davinių paskirstymas po spalvinga iškaba.

Tuo pat metu vyksta aršus karas prieš paskutinį jūsų laisvės bastioną – grynuosius pinigus. Jums nuolat siūlo mokėti telefonu ar net šypsena. Europoje ir Azijoje limitai gryniesiems drastiškai mažėja. Mums sako, kad tai kova su šešėliu, bet tiesa paprastesnė: grynieji veikia be tarpininkų ir be elektros. Tai jūsų pinigai. Pinigai kortelėje – tai banko pinigai, prie kurių jums malonės būdu leidžiama prisiliesti. Perėjimas prie visiškos skaitmenos reiškia, kad bet kurį nepatogų asmenį galima „ištrinti“ vienu paspaudimu. Jokių sąskaitų, jokios galimybės nusipirkti net duonos. Tai valdžia, apie kurią praeities tironai net nesvajojo.

Narvas užsidaro ten, kur prarandami įgūdžiai. Iš mokyklų dingo praktinis mokymas, jį pakeitė skaidrės ir prezentacijos. Užaugo karta, kuri nemoka susitaisyti rozetės ar užsiauginti bulvės. Jie idealūs vartotojai, visiškai bejėgiai be savo išmaniojo. Jei dingtų internetas, jiems tai būtų pabaiga, nes viskas – jų žinios, pinigai ir ryšiai – yra „debesyje“. O debesis, kaip žinia, tėra kažkieno kito kompiuteris.

Suveskime galus: jums nepriklauso būstas (dėl amžinų mokesčių ir hipotekos), jums nepriklauso technika (dėl licencijų), jums nepriklauso maistas (dėl monopolijų) ir jums nepriklauso pinigai (dėl skaitmeninės kontrolės). Jūs gyvenate „pagal prenumeratą“. Tai ir yra tas tylus perėjimas iš piliečio į naudotojo statusą. Sistema užsidarė. Mes gyvename išmaniajame mieste, kuris iš tiesų yra skaitmeninis kalėjimas su veidų atpažinimu ir socialiniais reitingais. Tai ne kapitalizmas – čia nebeliko rizikos elitui, tik mums. Tai monopolija po laisvės dekoracijomis.

Šie spąstai yra itin patogūs. Narve šilta, jame veikia greitas internetas ir picų pristatymas. Todėl niekas nekyla į kovą. Prieinamumo iliuzija suveikė puikiai: televizorius skolon leidžia pamiršti realybę, hipoteka pririša prie kėdės stipriau už grandines, o prarastos žinios atima net galimybę svajoti apie kitokį gyvenimą. Mes tiesiog pamiršome, kaip tai daroma.

Štai ir priėjome liepto galą. Mes išvydome mechanizmą, suteptą godumu ir varomą mūsų pačių abejingumu. Bet lieka svarbiausias klausimas: ką daryti? Ar yra išeitis? Atsakymas jus išlaisvins, bet kartu ir įpareigos. Išeitis egzistuoja, bet ji ne gatvėse ir ne politiniuose lozunguose. Ji prasideda nuo supratimo, kad šios dekoracijos yra trapios. Visa ši sistema laikosi ant „tiksliai laiku“ principo – jokių atsargų, jokių sandėlių, jokių grynųjų. Tai kolosas ant molinių kojų, paniškai bijantis bet kokio sustojimo.

Norėdami ištrūkti, privalote nustoti būti idealiais vartotojais. Sistema tikisi, kad būsite nuspėjami: dirbsite, pirksite ir bijosite. Jūsų maištas turi būti tylus, bet gilus. Tai kompetencijos maištas. Pataisytas daiktas vietoj naujo – tai smūgis korporacijai. Maistas iš ūkininko už grynuosius – tai sistemos maitinimo nutraukimas. Mokėjimas susimūryti krosnį ar suteikti pagalbą daro jus nepriklausomą ir nepatogų. Tai grįžimas prie realybės.

Mums sako, kad turėti kažką fiziško yra senamadiška. Bet krizės metu tas, kuris turi tik prenumeratą, lieka gatvėje, o tas, kuris turi seną automobilį ir savo žemę, lieka gyvas. Tikrieji aktyvai yra žemė, įrankiai, žinios ir gyvi ryšiai. Skaitmeninis turtas – tai tik pažadas, kurį galima atšaukti akimirksniu. Pradėkite liesti pasaulį rankomis. Kurkite ryšius su kaimynais. Sistema bijo bendruomenių, kurios gali išsiversti be jos. „Skaldyk ir valdyk“ yra sena tiesa, tad mūsų atsakymas – „vienykis ir kurk“.

Pradėkite statyti savo asmeninį suverenitetą. Tegul tai bus maža saugumo pagalvė grynaisiais, uždaryta skola ar išmoktas amatas. Tai jūsų laisvės zona. Brangiausias resursas yra ne nafta, o jūsų dėmesys. Trilijonai leidžiami tam, kad jūs nežiūrėtumėte į šonus ir tikėtumėte, jog hipoteka yra laimė.

 Kai tik nukreipiate dėmesį į šeimą, sveikatą ir tikrą mokslą – jūs išeinate iš žaidimo. Jūs nebe maitinate šio monstro.

Dabar jūs turite žemėlapį. Bet eiti juo teks patiems. Narvo durys neužrakintos – jos laikosi tik ant jūsų baimės ir įpročio plaukti pasroviui. Tačiau srovė neša link krioklio. Iš mūsų pavogė ateitį, ją mums patiems pardavę išsimokėtinai. Bet kol esate gyvi ir mąstantys – galite atsiimti

savo tikrovę. Nebandykite griauti sistemos, tiesiog nustokite būti jos kuru. Statykite savo gelbėjimosi laivą (Nojaus arką), kol dar šviečia saulė.

Visa medžiaga paruošta straipsnio "Pasiekiamumo iliuzija" dėka