Šiandienos pokalbio tema – kam Amerikoje gyventi gera. Na, pradėkime nuo to, kad egzistuoja paplitusi teorija, jog Amerika nėra pati turtingiausia šalis pasaulyje. Minimas Singapūras, minima Šveicarija, minima Skandinavija. Tai yra pateikiami skaičiai ir skaičiavimai. Aš sėdžiu čia ir iš to kikenu. Ne, be abejo, skaičiai ir skaičiavimai yra visiškai teisingi, bet čia mes patenkame į valiutų kursų perskaičiavimo ir kitų ekonominių kazusų spąstus.

Jei išmestume visas šitas kvailystes, o tiesiog imtume paprastus ir kiekvienam suprantamus parametrus: gyvenamųjų kvadratinių metrų kiekį vienam gyventojui, tai yra, kokie dideli mūsų namai; automobilių kiekį vienam gyventojui; sunaudojamo benzino kiekį vienam gyventojui; širdies operacijų ir kitų medicininių operacijų kiekį vienam gyventojui; suvartojamų kalorijų kiekį vienam gyventojui; nuperkamų drabužių kiekį vienam gyventojui – va, bet kokiomis kategorijomis, kuriomis tik matuotumėte. Nors suvartojamų kalorijų kiekis akivaizdžiai nėra pati sveikiausia kategorija, bet visgi Amerika, be abejo, buvo ir išlieka sėkmingiausia šalimi pasaulyje, jei sėkmė matuojama materialine gerove, ko aš asmeniškai neteigiu.

Amerikoje iki šiol, bent jau iki šiol, reikia labai pasistengti, kad būtum vargšas. Sakydamas „vargšas“, aš turiu omenyje tai, kad neturėtum maisto ir stogo virš galvos. Tam reikia pasistengti. Statistika sako, kad jei baigei mokyklą, tiesiog baigei mokyklą, ir nesusilaukei vaiko ne santuokoje, turi 95 procentus šansų netapti skurdžiumi. Tai yra, turi vos penkis procentus šansų tapti skurdžiumi – tuos penkis procentus užima narkomanai, žmonės su nesveika psichika, alkoholikai. Na, tai yra bet kurioje visuomenėje. Amerika vis dar išlieka tuo, ką mes vadiname galimybių žeme bet kuriam žmogui, Amerikoje jos vis dar egzistuoja.

Nors ji mažėja, taip vadinama vidurinioji klasė vis dar egzistuoja. Vidutinis amerikiečio atlyginimas šeimai yra kažkur apie 65 tūkstančius dolerių. Tai yra niekis. Reikia paskaičiuoti: 65 tūkstančiai dolerių Kalifornijoje yra skurdas, o 65 tūkstančiai dolerių kokioje nors Oklahomoje – tai jau patogus gyvenimas. Bet aš šiandien noriu pakalbėti apie kokius du ar tris procentus amerikiečių, kurie yra tikrai turtingi. Aš nekalbu apie superturtingus, tai yra milijardierius, ne, apie juos kalba neina. Aš nežinau nė vieno milijardieriaus, na, galbūt porą jų žinau, bet ne tai esmė, ne apie juos kalbame.

Aš noriu pakalbėti apie turtingus žmones. Kas yra turtingas žmogus? Na, tai žmogus, kurio šeima gauna kažkur apie 700–800 tūkstančių dolerių pajamų per metus. Tai yra pajamos iki mokesčių. Jei skaičiuotume po mokesčių, ten bus mažiau, gerokai mažiau, kokių 40 procentų mažiau. Plius tai žmonės, kurie turi kokių 8–10 milijonų ir daugiau santaupų, kurios pačios savaime neša investicinę grąžą. Vidutinė investicinė grąža yra 10 procentų. Tai reiškia, kad iš 8 milijonų jums turėtų gautis dar maždaug 600–700 tūkstančių pajamų be uždarbio iš jūsų pagrindinės darbo vietos. Štai apie tokią žmonių kategoriją aš šiandien noriu pakalbėti.

Egzistuoja penki keliai, tai yra penki eskalatoriai, kurie jus gali iškelti į tokį gyvenimo lygį Amerikoje. Pirmas ir pats tradiciškiausias yra tai, kas vadinama amerikietiška svajone. Tai yra verslininkas. Atėjo šis bjaurus žodis, kurio baisiai nemėgstu – „biznesmenas“. Na, pirmiausia reikia iškart paminėti ir verslo moteris, nes kartais arba gana dažnai tai gali būti moterys. O svarbiausia, apskritai, tai labai pasenusi frazė, kuri kyla jau nepamenu iš ko, pasakyta prieš 100 metų, kad pagrindinis amerikiečių tautos reikalas yra verslas. Man labiau patinka žodis verslininkas.

Turiu gerą pažįstamą, draugą, kurį gerai pažįstu iš buriavimo sporto, vardu Rajanas. Jis man kažkada papasakojo savo šeimos istoriją. Čia, į Ameriką, iš Italijos praeito amžiaus pradžioje, daugiau nei prieš šimtą metų, atvažiavo jo proprosenelis. Proprosenelis tada buvo jaunas žmogus, atvažiavo iš Šiaurės Italijos ir dirbo kroviku. Dirbo kroviku San Fransisko uoste. Tada nebuvo komercinio uosto, buvo žvejybos uostas. Žvejai parplaukdavo iš jūros ir parveždavo savo laimikį. Štai Rajano proprosenelis, būdamas jaunas, dirbo kroviku, vėliau įsidarbino kitur, sutaupė pinigų ir nusipirko savo žvejybos laivą. Suprantate, 30 pėdų – tai barkasas, nebijau šio žodžio, koks ten laivas.

Vėliau, vietoj to, kad parvežtų ir parduotų laimikį čia pat, pas mus San Fransiske, ant žvejų prieplaukos – o ten iki šiol tas pats vyksta, kai atplaukia šie barkasai ir tiesiai iš jų parduoda laimikį didmena arba mažmena – jis su žmona, su broliu ir brolio žmona pradėjo tą žuvį ruošti ir pardavinėti. Jau ne žalią, o kaip pagamintą maistą. Atsirado kioskas, o jame, be žuvies, jie pardavinėjo dar kažkokias daržoves, duoną, sumuštinius. Kioskas tapo restoranėliu. Po to jis nustojo plaukti į jūrą, pradėjo tiesiog pirkti žuvį, atidarė kelis restoranėlius ir paliko savo sūnui, Rajano seneliui, jau du restoranus.

Senelis verslą padaugino ir dabar ši šeima, pavardės nesakysiu, valdo daugiau nei 20 restoranų. Tai labai prabangūs restoranai, pagrinde italų, bet nebūtinai, taip pat ir tradicinė jūros gėrybių virtuvė. Šansas toks, kad jei atvažiuosite į San Fransiską, praeisite mūsų turistinėmis vietomis, aplankysite pakrantę, kur trinasi turistai, ir užeisite pavalgyti į brangų, prabangų restoraną – jūs būsite pas Rajaną svečiuose. Rajanas atsakingas už šios konglomeracijos marketingą. Tai yra holdingas, didelis holdingas, kuriame dirba keli šimtai, gal net keli tūkstančiai žmonių. Jo pusbrolis atsakingas už veiklą, kažkas atsakingas už viešuosius ryšius, kažkas – už personalo skyrių. Tai yra, visi jo broliai ir pusbroliai iki šiol dirba šiame versle. Tai nereiškia, kad kažkas nedirba – žinoma, yra ir tokių, kurie nedirba.

Štai tai yra klasikinis tradicinis amerikietiškas kelias: sukurti savo verslą, atiduoti jį vaikams, išeiti į pensiją ir mėgautis gyvenimu. Šis kelias atviras visiems iki šiol. Pavyzdžių aplink mane yra neįtikėtinas kiekis. Nepaisant to, kad visa tai tampa vis sudėtingiau ir sudėtingiau, atsiranda daugiau patikrinimų, inspekcijų ir kankinimų, visgi šis kelias vis dar atviras.

Sakiau, kad egzistuoja penki būdai tapti turtingu. Antras būdas tapti turtingu – tapti politiku. Politikai gauna sąlyginai nedaug. Jungtinių Valstijų prezidentas gauna patį didžiausią atlyginimą, to netikrinau seniai, bet iš akies tai būtų kažkur apie pusę milijono dolerių per metus. Tai nėra patys didžiausi pinigai. Sakiau, kad reikia bent 800 tūkstančių, kad laikytum save turtingu. Senatorius gauna kažkur, vėlgi netikrinau, bet iš akies apie 375 ar 400 tūkstančių per metus. Tai irgi nėra superdideli pinigai. Visgi Baidenų šeima yra verta kelių dešimčių milijonų. O jei pridėtume Baideno brolį, marčią ir taip toliau, tai yra keli šimtai milijonų. Kaip jiems taip pavyko, niekas nežino. Aš turiu spėjimų, net ne spėjimų, o tikslių žinių, ir kada nors apie tai verta įrašyti vaizdo įrašą – kaip politikai tampa turtingi. Apie tai, aišku, studijuoja ir supranta, kaip tai vyksta.

Trečias kelias – tapti daktaru. Amerikoje daktarai gauna štai maždaug tokią sumą. Bet sunku pasakyti, reikia, kad šeimoje būtų arba daktaras ir advokatas, arba du daktarai. Vienam nepavežti, bet du daktarai visiškai lengvai ir laisvai gali gauti tokio pobūdžio pajamas. Reikia pasakyti, kad su daktarais viskas yra labai keista. Yra pediatrai – tai patys skurdžiausi daktarai. Jie skirtingose valstijose gauna skirtingai, bet vidutiniškai apie 100–120 tūkstančių dolerių. Tai yra praktiškai niekis, proletariatas. Tuo pačiu metu patys geriausiai apmokami daktarai yra neurochirurgai. Jie gauna iki 800 tūkstančių dolerių per metus. Radiologas gauna pusę milijono, anesteziologas – pusę milijono, chirurgas gauna apie 400–450 tūkstančių per metus, priklausomai nuo specialybės. Patys vargingiausi daktarai yra terapeutai, pas mus vadinami šeimos gydytojais – jie gauna 200 tūkstančių dolerių.

Sekanti profesija, kuri daug gauna, yra advokatas. Savo laiku, baigęs institutą ir gerą mokyklą, advokatas geroje kompanijoje, jei viskas klostosi gerai – o mes dabar pakalbėsime, kas yra gera mokykla, gera kompanija ir geros sąlygos – gauna kažkur 175 tūkstančius dolerių plius premiją. Žmogui, baigusiam teisės mokyklą, pirmi darbo metai atneša kažkur 250 tūkstančių dolerių. Karjeros tikslas yra tapti partneriu teisės praktikoje. Dauguma kompanijų yra partnerystės, ir jei tu išperki dalį kompanijos, tai yra, tampi bendrasavininkiu iš ankstesnio savininko, kuris išeina į pensiją ir parduoda tau savo dalį, tavo pajamos gali lengvai sudaryti milijoną. Tai yra lengva, ir dešimtys milijonų irgi nėra išimtis. Jei tu netampi partneriu, bet visgi esi garsus, geras advokatas, mėgsti savo darbą ir tave mėgsta tavo klientai, milijono alga nėra išimtis. Čia kalbu būtent apie algą, o ne apie pelną.

Penktas kelias, kuris, man atrodo, yra labiausiai paplitęs, tai korporacijos valdininkas. Čia yra milžiniškas skirtumas. Jaunas žmogus, baigęs kokį nors prestižinį universitetą, sėdintis ir skaičiuojantis „Excel“ formules bei piešiantis prezentacijas, gauna 140–150 tūkstančių dolerių. Tai nėra patys blogiausi pinigai, bet turtingu iš to netapsi. Bet jei tas žmogus iškilo į korporacijos viršūnę, algos gali siekti daugybę milijonų per metus. Aš viską vardinu skaičiuodamas metus. Pradėkime nuo to, kas yra viršūnė. Egzistuoja aukščiausias vadovybės lygmuo. Tai yra žmogus, kuris valdo kompaniją, ir visi kiti aukščiausio lygio vadovai.

Mano sąmonėje advokatas visų pirma yra teisininkas. Baigęs institutą ir gavęs diplomą geroje mokykloje, toks specialistas geroje kompanijoje – jei viskas klostosi sėkmingai (o mes dar pakalbėsime apie tai, kas yra gera mokykla, gera kompanija ir geros sąlygos) – uždirba apie 175 tūkstančius dolerių bei gauna premiją. Tad teisininko, baigusio teisės mokyklą, pajamos pirmaisiais darbo metais siekia maždaug 250 tūkstančių dolerių.

Pagrindinis karjeros tikslas čia yra tapti partneriu teisės praktikoje. Kadangi dauguma kompanijų yra partnerystės, išsipirkus dalį įmonės ir tapus bendrasavininkiu (pavyzdžiui, perimant dalį iš į pensiją išeinančio savininko), pajamos gali lengvai sudaryti milijoną ar net dešimtis milijonų dolerių. Net jei netampate partneriu, tačiau esate garsus, geras advokatas, mylite savo darbą ir klientus, milijoninis atlyginimas – būtent alga, o ne pelnas – nėra išimtis.

Penktasis ir, mano nuomone, labiausiai paplitęs kelias yra korporatyvinis valdininkas. Čia matomas milžiniškas skirtumas. Jaunas žmogus, baigęs prestižinį universitetą, sėdintis biure, skaičiuojantis formules lentelėse ir rengiantis prezentacijas, uždirba 140–150 tūkstančių dolerių. Tai nėra prasti pinigai, tačiau turtingu iš jų netapsi. Visgi, jei tam žmogui pavyksta iškilti į korporatyvines aukštumas, atlyginimas gali siekti daugybę milijonų per metus.

Pradėkime nuo to, kas yra tas aukščiausias lygmuo. Tai vadinamasis vadovų lygmuo, kuriam priklauso generalinis direktorius – žmogus, valdantis kompaniją. Šiam sluoksniui priklauso visi aukščiausio rango vadovai, kurių pareigų pavadinimai turi atitinkamas santrumpas. Tai yra pati viršūnė. Toliau seka vyresnieji viceprezidentai ir tiesiog viceprezidentai. Jau viceprezidento lygmeniu stambioje kompanijoje, tokioje kaip „Oracle“, „Microsoft“ ar „Google“, pajamos siekia apie 800 tūkstančių dolerių. Tačiau pabrėžiu, kad tai yra bendrosios pajamos. Tikrasis atlyginimas, vadinamasis okladas, yra mažesnis ir svyruoja tarp 135 ir 140 tūkstančių, o likusi suma išmokama akcijų opcionų pavidalu.

Esu tikras, kad dauguma klausytojų žino, kas tai yra, bet pakartosiu tiems, kurie nežino. Opcionas – tai galimybė, pasirinkimo teisė. Akcijos – tai korporatyvinės obligacijos ar dalys, tad tai yra galimybė nusipirkti įmonės akcijų. Praktiškai tai atrodo taip: pavyzdžiui, mane priima į darbą kompanija „Google“ į viceprezidento pareigas tam tikrai sričiai. Mano alga siekia 450 tūkstančių dolerių, tačiau man dar suteikia 10 tūkstančių akcijų opcionų ketverių metų laikotarpiui. Tai reiškia, kad po ketverių metų aš turėsiu teisę nusipirkti „Google“ akcijų už tokią kainą, kokia ji buvo mano įsidarbinimo dieną. Jei įsidarbinant akcija kainavo 200 dolerių, o po ketverių metų jos vertė pakilo iki 400 dolerių, aš turiu teisę jas įsigyti už pradinę kainą. Taip aš uždirbu po 200 dolerių nuo kiekvieno opciono. Jas galiu iškart parduoti (jei tai numatyta sutartyje ir praėjo nustatytas laikotarpis) arba pasilikti. Būtent iš tokių akcijų opcionų uždirbamos milžiniškos sumos. Tai daryti verta tik tada, jei kompanija klesti, todėl visa vadovybė yra tiesiogiai suinteresuota akcijų vertės kilimu – tai jų pagrindinė finansinė motyvacija.

Akivaizdu, kad atėjus recesijai, kurios sulaukiame periodiškai, korporatyvinių obligacijų kainos krenta – kartais net kelis kartus. Pavyzdžiui, bendrovės „Cisco“ akcijos tam tikru laikotarpiu buvo nukritusios penkis ar šešis kartus. Per didžiąsias recesijas prasideda procesas, kurį vadinu „muzikinėmis kėdėmis“. Pavyzdžiui, aš esu „Cisco“ vadovas, o jūs vadovaujate „Extreme Networks“. Per recesiją nukritus akcijų kainoms, mes tiesiog pasikeičiame vietomis. Kadangi esame tos pačios industrijos atstovai ir puikiai išmanome vienas kito verslą, aš pertempiu į naują vietą visus savo patikimus pavaldinius, o jūs – savo. Pagrindinis triukas tas, kad naujoje vietoje mes gauname akcijų opcionus už pačią žemiausią kainą. Tikintis ekonomikos atsigavimo, tai sukuria milžinišką potencialą uždirbti tiek, kad būtų galima išeiti į pensiją, susiformuoti investicinį portfelį ir gyventi iš pajamų nebedirbant arba tik konsultuojant kitus. Taip gyvena didžioji dalis korporatyvinių funkcionierių.

Taigi, egzistuoja penki galimi keliai, kuriais beveik garantuotai galima tapti turtingu. Neminėjau šeštojo kelio, skirto roko muzikantams, krepšininkams ar televizijos žvaigždėms – tai žmonės, turintys išskirtinių talentų. Ten viskas paprasta: pavyzdžiui, Los Andželas pilnas jaunų žmonių, svajojančių apie supermodelio karjerą, tačiau kol jie tokiais netampa, dirba masažuotojais, padavėjais ar kavinėse. Į viršūnę prasimuša tik vienetai, galbūt mažiau nei procentas. Tai sunkus kelias, bet jis egzistuoja. Panašiai yra ir su krepšininkais, ledo ritulininkais ar tenisininkais. Kreivė ten labai lėkšta – sėkmė aplanko tik vieną procentą. Žinau, kad šimtoji pasaulio teniso raketė uždirba du ar tris šimtus tūkstančių per metus, dešimtoji – kelis milijonus, o pirmoji – kelias dešimtis milijonų. Skirtumas tarp dešimtosios ir šimtosios vietos milžiniškas, tad paprastiems mirtingiesiems šio kelio nenagrinėjame.

Pagrindinis raktas į sėkmę visuose šiuose keliuose yra koledžas. Svarbu tai, kur jūs įstosite, nes egzistuoja nuolat kintantys reitingai, dėl kurių koledžai įnirtingai kovoja. Šie reitingai dažnai yra ginčytini ir subjektyvūs. Nemanykite, kad išsilavinimo kokybė šešiasdešimtoje reitingo vietoje esančiame koledže yra prastesnė nei pirmajame dešimtuke, kur puikuojasi tokie vardai kaip Harvardas, Jeilis, MIT ar Stanfordas. Tikėtina, kad įstoję į vidutinės grupės koledžą gausite net geresnį išsilavinimą.

Pavyzdžiui, vienas iš mano vaikų baigė Džordžtauno universitetą, kuris patenka į geriausių Amerikos aukštųjų mokyklų dvidešimtuką. Jis studijavo tarptautinius santykius, o jam dėstė pati Madlen Olbrait, buvusi valstybės sekretorė. Nors jis gali savo gyvenimo aprašyme nurodyti, kad lankė jos kursą, tikrovėje ją matė tik du kartus – per pirmąją ir paskutinę paskaitą. Visą kitą laiką užsiėmimus vedė jos asistentai ar aspirantai, nes ji nesivargino dėstyti pati. Tai bendra tendencija prestižiniuose koledžuose – net jei kursą parengia Nobelio premijos laureatas, tikimybė jį gyvai pamatyti auditorijoje yra menka. Jis sukuria programą ir mokymo metodiką, o jus moko jo asistentai. Todėl išsilavinimo kokybė visiškai nepriklauso nuo koledžo prestižo.

 Kadangi jus mokys profesorių asistentai ir jų aspirantai, išsilavinimo kokybė visiškai nepriklauso nuo koledžo prestižo. Tuomet kyla klausimas: kaip gi apibrėžiamas tas prestižiškumas? Jis matuojamas tuo, kiek uždirba koledžą baigę absolventai. Kuo didesnis jų uždarbis, tuo prestižiškesnė mokykla. Ir atvirkščiai. Ratas užsidarė.

Kaipgi patekti į prestižinį koledžą – į pirmąjį dešimtuką, dvidešimtuką ar trisdešimtuką? Patekti ten labai sunku. Į pirmąjį dešimtuką priimama turbūt tik apie penkis procentus visų kandidatų. Tam yra skirtingi keliai. Jei esate talentingas sportininkas – krepšininkas, futbolininkas ar kitas atletas – jus priims, nes pas mus egzistuoja toks reiškinys kaip koledžų sportas. Visi koledžai tarpusavyje rungtyniauja. Tai, ką Sovietų Sąjungoje vykdė Olimpinis komitetas, pas mus daro koledžai. Valstybinio pavaldumo nėra, todėl egzistuoja daugybė sporto šakų, kuriose koledžai rungiasi tarpusavyje. Šios varžybos rodomos per televiziją, tai mokami renginiai, į kuriuos susirenka žiūrovai. Tai – pramogų verslas. Tad jei mokykloje demonstruojate puikius rezultatus futbolo, krepšinio ar kitoje reikiamoje sporto šakoje – nuo buriavimo iki teniso – jus paims nežiūrint į pažymius.

Antrasis kelias – turėti tėtį ar mamą, kurie yra tos pačios aukštosios mokyklos absolventai ir vėliau jai skiria pinigų. Verta apie tai pakalbėti plačiau. Mažai žinomas faktas, bet turtingiausia organizacija Silicio slėnyje yra Stanfordo universitetas. Jis uždirba gal ir nedaug, bet sėdi ant milžiniškos krūvos pinigų. Pagrindinis jų turtas – nekilnojamasis turtas, nes jie valdo milžiniškas teritorijas pačiame Silicio slėnio centre. Tiesą sakant, pats Silicio slėnis ir atsirado aplink Stanfordo miestelį. Ten – neišmatuojami laukai, kuriuose tiesiogine prasme ganosi karvės. Kai važiuoju pro šalį ir matau tas karves, man smagu žinoti, kad kiekviena žolytė ten kainuoja po dolerį, jei skaičiuotume žemės kvadratinio metro kainą ir padalintume iš žolės stiebelių skaičiaus.

Be to, universitetas yra sukaupęs trilijonus dolerių. Kadangi šiek tiek dirbau su jais verslo reikalais, žinau jų finansinę struktūrą. Pajamos iš studentų studijų įmokų sudaro mažiau nei dešimt procentų. Tad visos sumos, kurias vaikai moka už mokslą, tėra maža jų pajamų dalis. Pagrindą sudaro grąža iš turimo kapitalo. Stanfordas turi visiškai slaptą, niekieno nekontroliuojamą pinigų rinkos fondą, kuris valdo jų lėšas. Jame dirba keli Nobelio premijos laureatai, valdantys universiteto pinigus. Kadangi turtas privatus, mes nežinome tikslių sumų ar investavimo krypčių. Stanfordas turi pelno nesiekiančios organizacijos statusą, todėl jo niekas nereguliuoja ir beveik nekontroliuoja. Viskas, ką jie gauna, investuojama atgal.

Dar apie 30–40 procentų pajamų sudaro buvusių absolventų investicijos – mes kalbame apie milijardus. Vaikščiodami po Stanfordą pamatysite, kad, išskyrus centrinius pastatus, iškilusius dar gyvam esant pačiam Lelandui Stanfordui, visi kiti pastatyti už privačias lėšas. Štai stovi bendrabutis, pastatytas už kažkokio mokinio pinigus, štai biologijos laboratorija – už kito aukotojo lėšas. Ant kiekvieno fontanėlio, suoliuko ar pastato kabo lentelė su rėmėjo vardu. Tai puiki amerikietiška tradicija. Stanfordas galėtų priiminėti studentus visiškai nemokamai, jiems tai nieko nekeistų.

Kaipgi patekti į Stanfordą, kuris įeina į geriausių universitetų penketuką? Tam reikia turėti praktiškai šimtaprocentinį atestatą. Amerikoje galioja keturbalė sistema (1, 2, 3, 4), kur ketvertas atitinka buvusį penketą. Jei baigsite mokyklą vienais penketais ir turėsite idealus pažymius, į pirmąjį dešimtuką vis tiek neįstosite. To tiesiog per mažai.

Kyla klausimas: kaip gauti daugiau? Atsakymas paprastas: reikia rinktis koledžo lygio kursus. Galima mokytis istoriją mokyklos lygiu, o galima rinktis koledžo lygį. Už dalykus, paimtus pagal sudėtingesnę programą, pridedamas papildomas balas. Todėl dauguma mokyklų siūlo aukštesnio lygio kursus, kuriuos galima lankyti internetu arba pačiame koledže. Jei koledže už istoriją ar matematiką gavote penketą, jūsų vidurkiui tai bus skaičiuojama kaip šešetas. Norint įstoti į Harvardą ar Stanfordą, balas turi būti apie 4,25, t. y. viršyti maksimalų ketvertą.

Be akademinio pažangumo, privalote išlaikyti standartizuotus testus, pavyzdžiui, SAT, bei specialius papildomus testus. Jie suformuluoti taip, kad rezultatai pasiskirstytų pagal kreivę. Neįmanoma išlaikyti testo šimtu procentų, jei jūsų intelektas nėra neeilinis. Testų sudarytojai siekia, kad tik vienas procentas pasiektų 95 procentų rezultatą, o tik viena šimtoji procento dalis gautų šimtuką. Jei testas pasirodo per lengvas, jie jį sudėtina. Tam reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo dirbti esant dideliam spaudimui, nes testai trunka po 3–4 valandas. Pakelti savo testų laikymo lygį praktiškai neįmanoma: net metus intensyviai mokantis, rezultatą galima pagerinti vos penkiais procentais. Tikrinamos ne žinios, o tai, kaip dirba jūsų galva.

Taigi, tarkime, turite puikius pažymius, jūsų balas siekia 4,25 (penki su puse senąja sistema) ir testus parašėte 99 procentams. Ar jus priims į Harvardą? Ne, nepriims. To vis tiek nepakanka. Tai kelias, kuriuo eina azijiečiai, kinai, korėjiečiai, bet vien to neužtenka. Universitetai nori pamatyti lyderio savybes, ambicijas ir gebėjimą stumti progresą. Vertinama užklasinė veikla: turite būti aukšto lygio sportininkas, įkurti klubą, gelbėti benamius ar nuveikti ką nors unikalaus. Reikia parodyti neeilinį talentą ir gebėjimą spręsti problemas.

Reikia padaryti tai, ko nedarė niekas kitas: parodyti savo neeilinį talentą ir gebėjimą spręsti problemas. Ar tai viskas? Ne, tai dar ne viskas. Jums reikės rekomendacijų. Ir ne tik iš mokytojų – suprantama, jie parašys standartines, budinčias frazes. Jums reikia rekomendacijų iš industrijos žmonių, ne iš tėvų, kurios charakterizuotų jus kaip įdomią ir ryškią asmenybę. Ar dabar jau viskas? Ne, vis dar ne viskas. Jums dar reikia parašyti sukrečiantį esė. Privalote atskleisti save, savo talentą ir savo sielą – ir visa tai sutalpinti į du tūkstančius žodžių. Tai tėra pusantro ar du puslapiai, kuriuose turite sukurti Čechovo lygio kūrinį.

Štai jeigu turite tokį paketą, tuomet anksčiau – na, kaip anksčiau, prieš kokius penkiolika metų – būtumėte galėję įstoti į dešimt procentų prestižiškiausių mokyklų. Kai stojo mano sūnus – o tai buvo nulinių metų pradžioje – jis įstojo į Džordžtauną. Kartu su juo buvau nuėjęs į Stanfordą, dalyvavome orientacinėje popietėje, taip pat teikėme dokumentus. Mums iškart paaiškino visus kriterijus ir tiesiai pasakė: negaiškite laiko, jeigu jų neatitinkate. Jūsų paraišką tiesiog išmes, sugaišite laiką veltui, nes nėra net apie ką kalbėti.

Sėdėjome salėje, ir aš tiesiog perduodu savo įspūdį iš tų klausimų, kurie buvo užduodami. Klausia: „Ar yra klausimų?“ Atsistoja berniukas ir sako: „Aš, dar būdamas moksleivis, jau turiu keturis patentus. Dirbau su tokiu ir tokiu Nobelio premijos laureatu, jis man rašo rekomendaciją. Mano klausimas: kur man pateikti tuos patentus? Jūsų formoje tam nėra numatytos vietos.“ Jam atsako: „Tikrai, tegul jūsų rekomenduotojas aprašo tuos patentus, tada jūs pridėsite... Ar dar yra klausimų?“ Tada atsistoja mergaitė: „Aš padėjau vienai labai žinomai žurnalistei, kartu su ja važinėjau į BBC gelbėti alkanų žmonių. Ji publikavo tekstą didžiausiame žurnale. Ar galiu vietoj standartinio esė prisegti savo publikaciją iš žurnalo?“ Štai tokio lygio žmonės ten stoja.

Ką tai reiškia žiūrint iš paprasto gyvenimo perspektyvos? Tai primena vadinamąjį Oreo eksperimentą. Pas mus yra tokie sausainiai „Oreo“: juodas biskvitas, baltas kremas ir vėl juodas sausainis. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čikagoje buvo atliekami eksperimentai: vaikams duodavo skanėstą ir sakydavo: „Tu gausi jį dabar, bet jeigu po pamokos man jį grąžinsi nesuvalgytą, vietoj vieno duosiu du.“ Tai testas, kiek žmogus geba atidėti malonumą vėlesniam laikui. Septintojo dešimtmečio eksperimentai su šešiamečiais ir septynamečiais pirmokais parodė, kad vaikų, gebėjusių atidėti malonumą ateičiai, gyvenimo kelias materialinės sėkmės prasme buvo kur kas aukštesnis nei tų, kurie šio gebėjimo neturėjo.

Tas pats vyksta ir čia. Jeigu norite savo vaiką prastumti per aukštus pažymius, puikius testų rezultatus ir visus tuos užklasinius užsiėmimus, jūs atimate iš jo vaikystę ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Jiems nelieka laiko jokiems pasimatymams, jokiam asmeniniam gyvenimui – kol vaikas mokykloje, jam ne iki to. Nelieka laiko laisvam vystymuisi, skaitymui. Visas laikas paaukojamas tam „statymui“. Paskutiniai ketveri metai – nuo penkiolikos iki aštuoniolikos – užmušami išskirtinai šiam tikslui. Ar tai gerai, ar blogai – spręsti jums, bet praktiškai būtent tai suteikia priėjimą prie tų trijų pozicijų, apie kurias pasakojau: daktaro, teisininko ir korporatyvinio valdininko.

Tam, kad taptumėte antrepreneriu, jokio išsilavinimo apskritai nereikia. Yra jis ar jo nėra – ten jis neįskaitomas, nes reikia visai kitų savybių. Norint tapti politiku, taip pat reikia kitų savybių, tikriausiai žinote kokių. Štai Baidenas baigė mokyklą, kurios pavadinimo niekas nežino, ji nepateko nei į pirmąjį dešimtuką, nei į dvidešimtuką. Nors tai netrukdo – daugelis mūsų politikų yra baigę pačias prestižiškiausias mokyklas. Galima ir taip, ir kitaip.

Kodėl ši mašina veikia būtent taip? Kai žmogus baigia mokyklą iš pirmojo dešimtuko ar dvidešimtuko, atspėkite, kas jį pirmiausia samdo į darbą? Tai pats svarbiausias dalykas: jį samdo žmonės, baigę tą pačią mokyklą prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Tai yra visiškai priimta ir nelaikoma giminystės ryšių protegavimu, bent jau mes taip nemanome. Baigdamas koledžą aš kreipiuosi į buvusius absolventus žinodamas, kad vienas jų yra „Microsoft“ vykdomasis viceprezidentas. Sakau jam: „Vasia Pupkinai, aš baigiau tą patį koledžą, seku jūsų karjerą, noriu pas jus atlikti praktiką.“ Ir jus pastebi, jus paima. Pats faktas, kad baigėme tą pačią mokyklą, labai padeda. Be to, visi supranta, kad įvyko griežta atranka. Jūs praėjote ketverius stojimo metus, o mokytis sunkiuose koledžuose yra sudėtinga, ten aukštas lygis. Jūs baigėte – vadinasi, susiformavote kaip asmenybė. Akivaizdu, kad jūsų IQ aukštas, o darbo etika – nepriekaištinga. Esate darbingas žmogus su geromis smegenimis, todėl niekas nesuklys priimdamas jus į darbą.

Va taip veikia ši mašina. Kai dirbau „Andersen Consulting“, kuri dabar vadinasi „Accenture“, man reikėjo pritraukti žmones iš Stanfordo. Stanfordas buvo mano universitetas, taip pat ir Santa Klaros universitetas. Pastarasis yra vietinis Silicio slėnio universitetas, labai nebloga mokykla, patenkanti į geriausių septyniasdešimtuką, bet tai ne Stanfordas, kuris yra dešimtuke. Skirtumas milžiniškas. Atėjęs į Stanfordą aš turėjau įkalbinėti studentus, pasakoti, kokia puiki pas mus darbo vieta. Aš juos viliojau, nes jie turėjo milžinišką pasirinkimą. Man buvo didžiulis džiaugsmas atsivesti ką nors iš Stanfordo. Tuo pačiu metu toks pat studentas su tokia pat specialybe ir pažymiais iš Santa Klaros svajojo bent patekti pas mus. Dinamika čia visiškai aiški, nors abu universitetus skiria tik dvidešimt minučių kelio automobiliu.

Dar vienas dalykas, kurį noriu pasakyti: ši padėtis atvira visiems. Maža to, dabar, jeigu esate juodaodis ar lotynų amerikietis, jums netgi geriau. Šiuo metu testų rezultatai jiems yra mažinami, įvedami lengvinantys koeficientai. Jeigu esate baltasis – o neduok Dieve, dar ir geltonasis – tai jums tą koeficientą didins ir priims sunkiau. Su baltaisiais viskas aišku: jie buvo vergvaldžiai ir sugriovė pasaulį, tai suprantama. O kuo prasikalto geltonieji? Jiems tiesiog nepasisekė, kad jų IQ aukštas. Po geltonaisiais turiu omenyje azijiečius. Jų darbingumas yra neįtikėtinas. Sistema tikrina smegenis ir darbingumą, o pas juos su tuo viskas puiku. Todėl jie efektyviausiai praeina šią sistemą, ir dėl to kilo skandaliukas.

Čia pat, Silicio slėnyje, yra Berklio universitetas – tai valstybinė mokykla. Ji turėtų priiminėti visus po lygiai. Privatus universitetas gali priiminėti tik žmones, kurių viena koja trumpesnė už kitą trisdešimčia centimetrų – tai jų teisė, niekas jų įpareigoti negali. Tačiau su Berkliu kitaip: jis priklauso Kalifornijai, mes mokame mokesčius jo išlaikymui, todėl visi turi būti lygūs. Kilo milžiniškas skandalas, kai azijiečių bendruomenė nukeliavo iki Aukščiausiojo Teismo įrodinėdama, kad juos diskriminuoja. Kai tik pamato pavardę Li ar Kvanas, juos tiesiog „doros“ ir jie ten nepateks.

Žiūrint iš tam tikro taško, visa tai dvelkia nešvariu, tikru rasizmu. Kaip elgtis su žmogumi, kurio mama japonė, o tėtis juodaodis? Būna tokių? Būna. Jis juodaodis ar japonas? Štai čia prasideda tas purvas. Aš tuo užsiimti neketinu, man tai primena paprastą nacizmą. Tačiau į tai žaidžia visi Amerikos koledžai. Yra aiškios instrukcijos, nurodančios, kas yra mama, kas tėtis ir kaip tai skaičiuoti. Pavyzdžiui, japonė mama ir juodaodis tėtis – bus skaičiuojamas kaip juodaodis. O jeigu lotynų amerikietis tėtis ir japonė mama – na, patys supratote. Tai šlykštu, tai bjaurastis ir paprastas rasizmas, tik dabar jis nustojo toks vadintis. Į šiuos universitetus patenka ir nemažai užsienio studentų. Jeigu esate užsienietis, ši mašina jums veikia lygiai taip pat kaip ir vietiniams studentams, absoliučiai tiksliai. Kiekviename prestižiniame ar ne visai prestižiniame universitete jų rasite...

Galiausiai tai tiesiog nustojo būti laikoma rasizmu. Į šiuos pačius universitetus patenka gana daug užsienio studentų. Jeigu esate užsienio studentas, jums ši mašinėlė veikia lygiai taip pat, kaip ir mūsų studentams – absoliučiai tiksliai. Kiekviename prestižiniame ar net ne visai prestižiniame universitete rasite užsieniečių. Daugelis jų lieka Amerikoje, daugelis išvažiuoja atgal į tėvynę. Tad jeigu turite itin talentingą vaiką ir tėvai turi sukaupę pinigų, galite visiškai normaliai pretenduoti į prestižiškiausius Amerikos koledžus. Turbūt tie, kurie turi pinigų ir augina protingus vaikus, apie tai jau tiksliai žino.

Apie kokius pinigus čia eina kalba? Dabar kalbu apie privačius koledžus, tokius kaip Stanfordas, o vėliau šiek tiek pakalbėsiu apie valstybinius. Stanfordas – kaip tik tai patikrinau prieš šį seminarą – šiems metams kainuoja penkiasdešimt keturis su puse tūkstančio dolerių. Suapvalinkime – penkiasdešimt penki tūkstančiai dolerių. Tai yra tiesiog pinigai, kuriuos mokate universitetui už išsilavinimą. Taigi, metai mokslų Stanforde kainuoja penkiasdešimt penkis tūkstančius. Be to, kaina nuolat auga: kitais metais tai greičiausiai bus jau penkiasdešimt septyni tūkstančiai, augimas siekia apie septynis ar aštuonis procentus, o šiais metais dėl infliacijos jis sieks dešimt procentų.

Ar tai viskas? Žinoma, ne. Jums reikės sumokėti dar dvylika tūkstančių už bendrabutį – tai mokestis už kambarį, kuriame jūsų vaikas gyvens su kaimynu ir dar su kažkuo dalinsis tualetu. Daug tai ar mažai? Jeigu norite žinoti, gyventi bendrabutyje pirmaisiais metais yra privaloma, tik vėliau įgyjate teisę apgyvendinti vaiką kitur, pavyzdžiui, išnuomoti jam butą. Tačiau aplink visus prestižinius universitetus nekilnojamojo turto nuoma kainuoja astronomiškai brangiai. Tad tie dvylika tūkstančių per metus, arba tūkstantis per mėnesį, yra kapeikos. Jeigu norėsite išnuomoti vaikui butą, net ir dalijantis jį su kambarioku, kambarys atsieis apie du tūkstančius dolerių, jei norėsite, kad mokykla būtų pasiekiama dviračiu ar pėsčiomis.

Taigi, jums reikia mažiausiai dvylikos tūkstančių už bendrabutį ir dar dešimties tūkstančių maistui. Kalbant apie bendrabutį, čia pasirinkimo nėra, o išnuomojus butą galima gaminti namuose, tačiau bet kokiu atveju vaikui maistui reikia apie tūkstantį dolerių per mėnesį. Dar pridėkite tris ar keturis tūkstančius vadovėliams, medicininį draudimą kampuse ir kišenpinigius alui, mergaitėms – kosmetikai ir panašioms išlaidoms. Taip pat vaiką reikia skraidinti namo, jei jis mokosi toli nuo jūsų, o bilietai pirmyn ir atgal patys žinote, kiek kainuoja. Galiausiai, viską susumavus, vieneri metai vaiko mokslo kainuoja apie devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Padauginkite tai iš ketverių koledžo metų. Tai tik pagrindinės studijos, be magistro ar daktaro laipsnių. Ketveri metai koledže atsieis apie tris šimtus šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Norint sumokėti tokią sumą, uždirbti reikia maždaug pusantro karto daugiau, nes dar prisideda mokesčiai. Tad norėdami išmokyti vieną vaiką, turite gauti maždaug septynių šimtų tūkstančių dolerių algą – nebūtinai per vienus metus, bet per tam tikrą periodą sukaupti tokią sumą, sumokėti mokesčius ir tada apmokėti mokslus. Būtent tai daro žmonės Amerikoje, daugelis mano draugų taip užtikrino ateitį savo vaikams. Čia taip priimta.

O ką daryti vaikams, kurių tėvai neturi tokių pinigų? Taip irgi būna. Tokioje situacijoje tenka skolintis. Kyla klausimas: ar aštuoniolikmečiui vaikui, kuris neturi nei kredito istorijos, nei darbo vietos, bet koks bankas duos paskolą? Taip, duos, nes valstybė garantuoja šią paskolą. Jeigu vaikas neatsiskaitys, už jį sumokės valstybė. Nuostabu. Iš esmės valstybė per bankų sistemą skolina pinigus vaikui. Bankas čia tėra tiesiog kioskas, kuriame valstybė spausdina pinigus ir duoda juos vaikams, taip sukurdama praktiškai vergovinę priklausomybę, iš kurios neįmanoma išsipainioti.

Pirma, tokios paskolos procentas visada yra trimis ar keturiais punktais aukštesnis už komercinį. Jeigu komercinė palūkanų norma yra trys procentai, tai bankas mokslams duos už šešis. Jeigu komercinė yra penki, bankas duos už aštuonis ar devynis. Tai labai aukštas procentas. Antra, Amerikoje egzistuoja bankroto sąvoka. Jeigu pasiskelbiate bankrotu, visos jūsų skolos išnyksta – jūs niekam nieko nebeskolingas. Tai teisinė procedūra: teismas patikrina, kad tikrai neturite pinigų, ir tada suskamba magiška formulė: „Visiems, kam esu skolingas, aš dovanoju“. Tačiau bankrotas negalioja skoloms valstybei. Negalite per bankrotą nesumokėti mokesčių – juos privalote grąžinti bet kokiu atveju. Lygiai taip pat neįmanoma atsikratyti studentų paskolų.

Atitinkamai, jeigu baigėte koledžą ne pagal vieną iš mano įvardintų specialybių – tai yra netapote gydytoju, teisininku ar verslo administravimo magistru ir netapote korporatyviniu valdininku, o, pavyzdžiui, baigėte prestižinį ar dar baisiau – ne prestižinį koledžą studijuodami lyties studijas – patekote į bėdą. Aš nežinau, ką jie ten studijuoja, bet žinau, kad tos studijos kainuoja tiek pat. Baigus tokius mokslus ant pečių kaba dviejų ar trijų šimtų tūkstančių dolerių skola. Skaitliukas įsijungia iškart, ir beveik viską, ką uždirbate, atiduodate valstybei.

Atsiranda baisūs spąstai: negalite paimti būsto paskolos, negalite nusipirkti namo, nes bankas vertina jūsų pajamų ir skolų santykį. Tarkime, jūsų ir vyro bendra alga yra šimtas tūkstančių dolerių, bet turite pusę milijono skolų dvidešimčiai metų į priekį. Jums tiesiog neduos hipotekos. Todėl iki gyvos galvos būsite priversti nuomotis, o nuoma visada yra brangesnė nei nuosavas būstas. Žmogus, iš kurio nuomojatės, pats moka hipoteką, draudimą, jis nori pelno ir kompensacijos už riziką, kad kas nors jam nesumokės. Todėl nuoma jums atsieis kokiais keturiasdešimčia procentų brangiau, nei kainuotų nuosavas namas, jei bankas jums jį parduotų.

Šie žmonės pakliūva į spąstus, negali turėti vaikų, negali tuoktis. Jie tampa priklausomi nuo valstybės. Ir čia aš kalbu apie vidurinę klasę, nepainiokite jų su tais, kurie gyvena getuose – ten vaikus kepa kairėn ir dešinėn, jų ten krūvos. Aš kalbu apie tuos, kurie baigė lyties studijas, graikų kalbą ar kitus humanitarinius mokslus ir nepasuko mano minėtais sėkmės keliais. Su jais viskas labai liūdna. Liūdniausia tai, kad tos pačios milžiniškos sumos už mokslus mokamos ir gerokai mažiau prestižiniuose universitetuose. Galite nueiti į universitetą bet kokiame užkampyje ir sumokėti tiek pat. Kodėl Stanfordas neima daugiau? Atsakymo į tai neturiu, bet faktas, kad provincijos universitetas kainuoja beveik tiek pat, skirtumas gali būti vos penki tūkstančiai.

Ar įmanoma apgauti sistemą? Tokių būdų praktiškai nėra. Egzistuoja nebent tokia gudrybė kaip miesto koledžas. Tai pirmieji dveji metai, kuriuos galite pabaigti praktiškai namuose. Kiekvienas miestas turi savo koledžą. Jeigu ten gaunate gerus pažymius, vėliau galite persivesti į universitetą. Taip sutaupysite dvejus metus, o tai yra apie aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių, nes gyvenate ir valgote namie, o mokslai ten kainuoja juokingus pinigus.

Dar egzistuoja karinės mokyklos. Jeigu įstojate į vieną jų, valstybė apmoka mokslus, bet po to privalote tam tikrą metų skaičių tarnauti armijoje. Tačiau ten įgyjate specialybę, o kariniai koledžai vertinami labai aukštai. Taip pat yra karinės katedros: galite mokytis paprastame universitete, lankyti katedrą, o valstybė apmokės mokslus mainais už būsimą tarnybą. Yra būdų gauti išsilavinimą nelendant į milžiniškas skolas, bet dauguma jaunuolių to nedaro. Atsiranda savotiška stigma: vidurinės klasės vaikas, baigęs mokyklą, negali eiti dirbti, pavyzdžiui, padavėju, nes į jį žiūrės kaip į atstumtąjį. Visi stoja į koledžus, nes manoma, kad jaunystė privalo tęstis.

Manoma, kad jaunystė turi tęstis iki 22–23 metų. Baigus aštuoniolika metų, nueiti kur nors tiesiog dirbti yra beveik neįmanoma. Be abejo, fiziškai tai įmanoma, tačiau visuomenėje tai nepriimta. Taip pasielgęs, tu visiškai nutrauksi visus savo socialinius ryšius, priklausomybes ir kitus saitus. Todėl eini į koledžą vien tam, kad būtum kaip visi. Tai socialinė stigma: taip priimta, visuomenė tiesiog verčia tave taip elgtis. Tuomet užsikrauni krūvą skolų studijuodamas specialybę, kuri tau niekada neatneš jokios finansinės grąžos už įdėtus pinigus. Tu praradai ketverius gyvenimo metus ir, jei netapai gydytoju, teisininku ar korporacijos funkcionieriumi, visi šie koledžai praktiškai niekada nebus verti tų pinigų, kuriuos į juos investavote.

Visgi milžiniškas kiekis jaunuolių ten eina. Jie net nesupranta, ką pasirašo. Jie nesuvokia, ką reiškia 200 tūkstančių dolerių skola su aštuonių procentų palūkanomis. Jiems norisi pramogauti, jiems norisi sekso, jiems norisi marihuanos, jiems tiesiog norisi jaunystės. Na, kas gi juos gali kaltinti? Mes visi buvome koledže, visi buvome jauni. Tačiau po šito ateina atsiskaitymas, kurio kaina – visas likęs gyvenimas.

Taigi, amerikiečių visuomenė sluoksniuojasi. Aš tiesiog matau, kaip tie sluoksniai formuojasi. Yra vaikai, kurie baigia geriausius universitetus pasirinkę prestižines specialybes, taip pat mokslininkai bei inžinieriai – finansiškai jie išskrenda į stratosferą. Jų vaikai tęs šį skrydį į finansinę stratosferą ir toliau. Tai žmonės, kurie iš esmės dabar valdo Ameriką, tai aukščiausioji klasė.

O štai mergaitė už suolo, kuri to nepadarė. Jai devintoje klasėje romanas tebuvo tiesiog romanas. Ji protinga, gera mergaitė, tačiau neturėjo tokio pasiekimų portfelio, tad užuot įstojusi į Harvardą, ji nuėjo į kokį nors provincijos universitetą. Ten ji baigė anglų kalbos ar meno istorijos studijas. Ant jos pečių kaba 250 tūkstančių dolerių skola, jei tėvai negalėjo sumokėti už tokį džiaugsmą. Ir viskas. Ši miela, nuostabi mergaitė praktiškai nebegali finansiškai atsistoti ant kojų ir patekti į turtingų žmonių kategoriją. Ji nebus visiškas skurdžius – suprantama, turės mašiną, turės butą, bet viskas bus ant ribos. Pinigus teks nuolatos skaičiuoti, nes tuos dvidešimt metų teks išmokėti koledžo skolą.

Tokiu būdu susisluoksniavusioje Amerikos visuomenėje atsiranda tas pats klasinis konfliktas. Tačiau jis kyla ne tarp proletariato ir buržuazijos, kaip mums pasakojo Karlas Marksas. Jis atsiranda tarp žmonių, kurie spėjo prasilaužti – tos sėkmingos dalies, kurią išvardijau – ir tų, kuriems tiesiog surišo rankas ir kojas, atimant galimybę kaip nors judėti gyvenime pirmyn.

Apie ką aš kalbu? Amerikoje praktiškai neliko to, ką anksčiau vadino profesinėmis mokyklomis. Baigti dvylika klasių ir vėliau dvejus metus mokytis, kad taptum, pavyzdžiui, automechaniku, praktiškai nebeįmanoma. Šios įstaigos tiesiog išnyksta. Lieka vienintelis kelias – į tą liumpenų sluoksnį, net ne į proletariatą, o į liumpen-inteligentiją. Tai natūraliai brandina socialinį konfliktą. Devyniasdešimt procentų tų BLM judėjimo dalyvių, kurie dabar plėšia Čikagą ar San Fransiską – tai būtent šie vaikinai su užvyniotomis koledžo skolomis, neturintys nei svajonių, nei ateities. Tai žmonės, kuriuos tokiomis keistomis sąlygomis valstybė padarė ne vergais, o tiesiog nuo savęs priklausomais asmenimis. Taip jau gavosi.

Tikiuosi, pavyko papasakoti apie mūsų gyvenimą Amerikoje šiek tiek giliau. Visiems ačiū už laiką ir dėmesį.