PROTAS IR PROTINGIEJI.  I-a dalis

2026 02 02 11:35,

Aurys

Nežinau, - tai buvo išvados iš patirties, tai stebėjimų rezultatai ar sociologinių tyrimų rezultatai, - tačiau prieš kelis mėnesius aptikau internete informaciją, jog tik 5% žmonių yra protingi. Ir tai privertė mane pagalvoti, prisiminti mano patirtį ir pastebėjimus, - ko gero, - taip. Aš niekada apie tai negalvojau, todėl tas mane nustebino, tas man buvo keista, - tačiau – taip! Deja, tik 5%. – Buvau išauklėtas ir išmokytas negalvoti blogai apie žmones, - o čia – tokia išvada... Ir dar paremta mano paties pastebėjimais.

Taigi, - 5% žmonių protingi. Tik 5%! Išeina, kad likę 95% - kvailiai. Gaila, bet radau tokią pat ir dar protingų ir gerbtinų žmonių nuomonę: argumentuotus ir paremtus pastebėjimus, teiginius, - kad taip. Žinoma, iš kitų mano atradimų galiu paminėti tokius reiškinio pusšešėlius – dalis jų visiški (patologiniai) kvailiai, dalis jų gali – gal panorėję – tokiais nebūti. Ir pastarieji dalintini irgi į dvi dalis – tie, kuriems lengva tokiais nebūti, ir tie, kuriems reikia tam gana didelių pastangų. Savo ruoštu galima visos tos 95% masės kitokia klasifikacija, - skirstymas -  į tuos, kurie to nori (nebūti kvailiais), ir tuos, kurie to nenori (kuriems to nereikia).

Ir tai, kad 95% žmonių – kvailiai- pastebėta jau seniai seniai – senovės Romoje: Yra išlikusi toks posakis – „Nullus stultorum est“ – „kvailių skaičius yra begalinis“.

Posakis „Nullus stultorum est“ (arba dažniau naudojama pilna forma: „Nullus stultorum est terminus“) yra lotyniška sentencija, kurią būtų galima išversti kaip „Kvailiams nėra ribų“ arba „Kvailumas neturi pabaigos“. Lietuvoje ankstesniais dešimtmečiais leidžiamoje literatūroje buvo naudojamas būtent mano pateikta redakcija - Nullus stultorum est – Kvailių skaičius begalinis. Apie tai plačiau – priede prie straipsnio (“Apie kvailumą”). Tai - viena iš tų negailestingų antikos palikimo frazių, kuri per tūkstantmečius neprarado aktualumo (deja). Antikos mąstytojai (nuo Senekos iki Erazmo Roterdamiečio vėlesniais laikais) kvailumą suvokė ne kaip intelekto trūkumą, o kaip dvasinę būseną. Priešingai nei žinojimas ar mokslas, kurie turi savo ribas (mes negalime žinoti visko), kvailumas yra absoliutus.

Beje, senovės Roma – tai ne išminties sostinė, - ji savo kultūrą – kaip matyti iš naujausių atradimų ir tyrimų – sėmėsi ar jos kūrimui bei palaikymui rėmėsi dar iš senesnių laikų – giliai giliai į praeitį.

O prieš kelias dienas radau dar įdomesnius skaičius-duomenis: Leonas Vainšteinas savo YOUTUBE filmuke „Теперь ясно, зачем он это делает... и дальше будет только хуже» paminėjo duomenis – tik 0,2% (ne DU PROCENTAI, o tik DVI DEŠIMTOSIOS PROCENTO!) - žmonių yra mąstantys. O 99,8% - nemąstantys! Ir čia taip pat atspalviai – kiek iš jų (nemąstančių) yra negalintys mąstyti, o kiek nenorintys, ir t.t..

Bet, reiškia, - net tarp protingų didžioji dalis – nemąstantys. Gal kiek aiškiau ar paprasčiau supratimui būtų pasakyti apie tai taip – protingieji gali priimti teisingą sprendimą vienoje ar kitoje situacijoje, bet nesugeba matyti kiek toliau į priekį – dienomis, mėnesiais, metais, dešimtmečiais ar dar toliau... (lengviau suprasti pasakytą bus perskaičius knygą „EVOLIUCIJOS“).

Paskaičiuokim: Jei protingų yra 5%, o mąstančių - tik 0,2%, tai net tarp protingų - apsiskaičiusių ir logiškų žmonių - ne visi, o tik mažuma yra mąstantys. Kadangi jei tarp 1000 žmonių 5% protingi, - tai bus 50 žmonių. O tarp tų pačių 1000 žmonių mąstantys bus tik 2. Ir tai - yra tikimybė - kad gali būti mąstantys tarp neprotingų, - tų, kurie arba tingėjo, arba negalėjo gauti mokslo, arba negalėjo mokslo priimti dėl silpnų smegenų, - bet jie mąsto, - bent stengiasi tai daryti. Esu tokių sutikęs...

Bet tegul tie mąstantys – taip tarkime, - bus protingi. Tada mąstantys bus 2 iš 50, - tai yra tik 4% protingų žmonių yra mąstantys. Tai mažai!

PRIEDAS

Apie kvailumą
Lotyniška sentencija „Nullus stultorum est terminus“ (pažodžiui: kvailiams nėra ribos/pabaigos) yra viena iš tų negailestingų antikos palikimo frazių, kuri per tūkstantmečius neprarado aktualumo.

Štai gilesnė šios temos analizė per kelias prizmes:

1. Filosofinė kilmė: begalybės koncepcija

Antikos mąstytojai (nuo Senekos iki Erazmo Roterdamiečio vėlesniais laikais) kvailumą suvokė ne kaip intelekto trūkumą, o kaip dvasinę būseną. Priešingai nei žinojimas ar mokslas, kurie turi savo ribas (mes negalime žinoti visko), kvailumas yra absoliutus.

• Logika: Išmintis visada abejoja ir ieško rėmų, o kvailumas neturi savirefleksijos, todėl jis niekada neatsimuša į sieną – jis tiesiog plečiasi į visas puses.

2. Kalbinė prasmė: „Terminus“ reikšmė

Žodis Terminus lotynų kalboje reiškia ne tik pabaigą, bet ir riboženklį.

• Senovės Romoje Terminus buvo ribų dievas. Pastatyti riboženklį reiškė apibrėžti nuosavybę, tiesą ar taisykles.
• Sakydami nullus terminus, mes sakome, kad kvailumas nepripažįsta jokių „žaidimo taisyklių“. Jam negalioja nei fizikos dėsniai, nei etikos normos, nei logikos ribos.

3. Kodėl tai „paguodos“ frazė išminčiui?

Ši frazė dažnai vartojama ne kaip įžeidimas, o kaip konstatuojamas faktas, siekiant apsaugoti savo psichinę sveikatą.

• Kai susiduriame su absurdišku elgesiu, mūsų protas bando rasti logišką paaiškinimą. Neradęs jo, žmogus jaučia įtampą.
• Ištarus Nullus stultorum est terminus, mes pripažįstame: „Aš nustoju ieškoti logikos ten, kur jos nėra ir negali būti“. Tai intelektualinis susitaikymas su tuo, kad pasaulyje egzistuoja chaosas.

Šitoje vietoje reikia pastebėti, jog dažnai tai tampa savęs apgaudinėjimu, pasiteisinimu nenorui suprasti ar priimti, ar nagrinėti. Išmintingas žmogus (tai vėlgi ne mano išmintis, o paimta iš tokio posakio – „Abejoji? O abejodamas - susilaikyk, kaip sako išminčiai“) turi viskuo abejoti, nes tai, kas šiandien faktais paremta tiesa, su laiku atranda kitų, paneigiančių ankstesnius, faktų (pavyzdys – metaliniai lėktuvai ir laivai, lyginant juos su mediniais – juk metalas skristi negali...).

4. Panašios mintys kitose kultūrose

Ši idėja tokia universali, kad ją atkartojo didžiausi protai:

• Albertas Einšteinas: „Tik du dalykai yra begaliniai: visata ir žmonių kvailumas. Ir dėl visatos aš nesu tikras.“
• Biblijos Patarlių knyga: Joje gausu perspėjimų, kad „kvailas neturi noro suprasti, jam rūpi tik išlieti tai, kas yra jo širdyje“.

Apibendrinant: Ši frazė yra priminimas, kad kova su kvailumu yra beviltiška, nes jis neturi galutinio taško, kuriame galėtų sustoti ar pasiduoti.

Bet nereikėtų suklysti, kitą apdovanojant titulu „kvailys“, - be kita ko, kartais ir kvailas ar krentanti šaka nuspaudžia reikiamą mygtuką. Išeitis būtų ne vienas sprendimas, o teisingų sprendimų serija. Ir ne pati serija, o jos tendencija ir rezultatai: 1. Negali būti (dažniausiai) žmogiškieji sprendimai be mažiausios klaidos, todėl tikimybių teorijos kūrėjai atrado didelį dalyką – tendencijas (kaip aš sakydavau: „aš nesu neklystantis, - aš irgi klystu, bet mano klaidų procentas gerokai (ar bent) mažesnis, nei (daugumos) kitų“); 2. Kartais net klaidingi sprendimai duoda reikiamus rezultatus (neigimo neigimas yra teigimas – suklydęs ir pasukdamas į kairę, o paskui į dešinę pasieksi tokį patį rezultatą, kaip ir pasukęs pradžioje į dešinę, o paskui į kairę).

Išvados iš to, kas vyksta ir iš to, kas pasakyta:

1. Nesitikėkime, kad dauguma mus supras. – Niekada. Patikės – gal būt.

2. Mano vaikai – prie protingųjų, bet nemąstančių. Laimė (tikiuosi, remdamasis stebėjimais), jog jie priklauso tai grupei, kuri nemąsto ne todėl, kad negali ar nenori, bet todėl, kad neišmoko to daryti. Bet, esu įsitikinęs, - pagal mano kai kuriuos senus atradimus, - kad išmokti GALI. Reikia tik supratimo, kad tas nemokėjimas – tai trūkumas, ir kad jį pašalinti jie GALI. Su kuom ir sveikinu bei linkiu, - tai padės sukurti SAVO mūsų DINASTIJAS, leis susikurti daug geresnę, patikimesnę ir įdomesnę ateitį sau,savo vaikams , tautai ir žmonijai. (“SAVO mūsų“ – tai ne klaida, tai turi prasmę...).

3. Nebūk tarp kvailių - pražūsi. Būk tas, kas gali išsigelbėti, aižint realybės, stabilumo ledams.