1 dalis: Draudimas tyrinėti

Įžanginis žodis

Dviejų pasaulių Genijus: Džagadišas Čandra Bošas

Džagadišas Čandra Bošas (1858–1937) buvo bengalų mokslininkas enciklopedistas, kurio darbai XX a. pradžioje sujungė vakarietišką technologinį tikslumą su rytietiška filosofine įžvalga. Nors jis studijavo Kembridže ir Londone pas tokius autoritetus kaip lordas Relėjus, didžiąją dalį savo atradimų jis padarė dirbdamas Indijoje, dažnai kovodamas su britų administracijos nepritekliumi ir rasiniu šališkumu.

1. Radijo bangų ir mikrobangų optikos pradininkas

Prieš pasinerdamas į biologiją, Bošas buvo fizikos pionierius. Dar 1895 m. Kalkutoje jis viešai demonstravo bevielį elektros signalų perdavimą – jis tai padarė metais anksčiau nei Guglielmo Marconi gavo savo patentą.

• Miniatiūrizacija: Skirtingai nei amžininkai, naudoję milžiniškas bangas, Bošas sukonstravo prietaisus, generuojančius itin trumpas (milimetrines) bangas.
• Belaidis ryšys: Jis demonstravo, kaip elektromagnetinės bangos gali sklisti per sienas, uždaryti elektros grandines nuotoliu, susprogdinti paraką ar paleisti skambutį.
• Atsisakymas patentuoti: Bošas tikėjo, kad mokslas priklauso žmonijai, todėl atsisakė patentuoti savo išradimus ryšių srityje, leisdamas kitiems vėliau komercializuoti šias technologijas.

2. Gyvosios ir negyvosios materijos vientisumas

Didžiausias Bošo lūžis įvyko pastebėjus, kad jo kuriami jautrūs radijo bangų imtuvai (kohereriai) po ilgo naudojimo „pavargsta“ ir jų jautrumas atsistato tik po „poilsio“. Tai paskatino jį lyginti metalus su gyvais audiniais.

• Metalo „reakcijos“: Naudodamas savirašius prietaisus, jis fiksavo metalų (alavo, geležies, platinos) atsaką į mechaninius, terminius ir cheminius stimulus.
• Poveikis nuodais: Bošas nustebino mokslo pasaulį įrodydamas, kad metalai reaguoja į nuodus lygiai taip pat kaip raumenys ar nervai – jų reakcijos kreivė nuslopsta, o panaudojus priešnuodį – vėl atsistato.
• Išvada: Jis teigė, kad nėra griežtos ribos tarp „gyvos“ ir „negyvos“ materijos – visas pasaulis reaguoja į stimulus pagal tuos pačius fundamentalius dėsnius.

3. Augalų nervų sistemos atradimas

Perėjęs prie augalų tyrinėjimo, Bošas susidūrė su aršiu botanikų pasipriešinimu, tačiau jo eksperimentinis tikslumas buvo neginčijamas.

• Krestografas: Bošas išrado unikalų prietaisą – krestografą, kuris galėjo padidinti augalo judesius ar augimą iki 10 milijonų kartų. Tai leido jam pamatyti tai, kas plika akimi nepastebima.
• Augalų jautrumas: Jis įrodė, kad augalai turi nervų sistemą primenančius laidžius audinius. Augalai reaguoja į šviesą, elektrą, garsą ir net į žmogaus buvimą šalia.
• Anestezija ir agonija: Bošas pademonstravo, kad augalai, paveikti chloroformu, „užmiega“, o mirties akimirką (pavyzdžiui, stipriai kaitinant) patiria konvulsijas ir išskiria stiprų elektros išlydį – savotišką „paskutinį atodūsį“.

4. Tyrimų metodika ir prietaisai

Bošas buvo genialus inžinierius. Kadangi Vakarų mokslo elitas netikėjo jo rezultatais, jis kūrė vis tobulesnius prietaisus automatiniam duomenų fiksavimui, kad būtų išvengta subjektyvumo:

• Rezonansinis savirašis: Prietaisas, fiksavęs augalo reakcijos laiką tūkstantosios sekundės dalies tikslumu.
• Morigrafas: Įrenginis, fiksavęs tikslų mirties momentą ir kritinę temperatūrą (dažniausiai 60°C), kurią pasiekęs augalas žūsta.
• Fotosintezės matuoklis: Leidęs stebėti, kaip augalas „kvėpuoja“ ir pasisavina maistines medžiagas.

Palikimas

Nors Bošas susidūrė su „mokslo inkvizicija“ (Vakarų fiziologai ilgai blokavo jo darbus, nes jis buvo fizikas, besikišantis į jų sritį), galiausiai jis buvo pripažintas ir tapo Karališkosios draugijos nariu. Jo įkurtas Bošo institutas Kalkutoje tapo modernaus mokslo centru. Pagrindinė jo žinutė buvo holistinė: gamta yra vieninga, o skirtumas tarp akmens, augalo ir gyvūno yra tik sudėtingumo, o ne esmės lygmenyje.

Džagadišas Čandra Bošas

Egzistuoja doktrinos, neleidžiančios mokslo žinioms peržengti jau žinomų ribų. Mes dar tik pradedame pažinti gamtos kalbą, o jos siela ir protas mums vis dar lieka po septyniais užraktais – toks yra vidinis augalų pasaulis.

Maskvos valstybinio universiteto profesorius, geografijos mokslų daktaras Igoris Zabelinas savo straipsnyje „Pavojingas klystkelis“, paskelbtame sovietmečio „Literatūrinėje gazetoje“, nagrinėjo šią temą. Atsakymą į klausimą, kas lėmė tokį staigų susidomėjimą augalų tyrinėjimu SSRS, galima rasti M. Siniuchino straipsnyje, išleistame 1958 metais. Jis remiasi iškiliu indų fiziologu ir biofiziku, kurio darbai Vakarų mokslo bendruomenėje sulaukė milžiniškos kritikos lavinos, o po jo mirties praktiškai buvo pasmerkti užmarščiai.

Dar 1920 metais Timiriazevas, kurio vardu pavadinta Maskvos žemės ūkio akademija, rašė, kad šio indų mokslininko darbai tapo naujos eros pranašais pasaulio mokslo raidoje. Šis nepripažintas genijus, anot Timiriazevo, sukonstravo sukrečiančio paprastumo ir jautrumo prietaisą. Juo indų mokslininkas paneigė vokiečių botanikų tarpe vyravusią nuomonę, esą bet kokių signalų perdavimas augalų audiniuose yra grynai hidrostatinio pobūdžio. Jis sugebėjo šimtosios sekundės dalies tikslumu išmatuoti signalo sklidimo laiką įvairių augalų stiebais. Siniuchinas pabrėžė, kad sovietų mokslininkai buvo tiesiog sukrėsti šio indų pasiekimų ir nusprendė sukurti ištisą tyrimų programą, remdamiesi jo seniai pamirštais darbais.

1958 m. gruodį SSRS mokslų akademijos konferencijų salėje įvyko iškilmingas posėdis, skirtas indų mokslininko 100-osioms gimimo metinėms. Prieš gausią auditoriją trys žymūs akademikai skaitė pranešimus apie fantastinius jo atradimus. Šie darbai turi milžinišką reikšmę ne tik augalų fiziologijai, bet ir fizikai, taip pat padeda suprasti iki šiol negirdėtą ryšį tarp šių mokslų. „Praėjo nemažai metų nuo tada, kai pasirodė jo darbai“, – savo kalboje sakė vienas iš radiobiologijos ir kosminės medicinos pradininkų A. L. Lebedinskis. Per tą laiką biofizika pasiekė milžiniškas aukštumas, tačiau ir šiandien kiekvienas mokslininkas jo darbuose gali rasti galybę netikėtų ir vaisingų idėjų. Kitas pranešėjas pažymėjo, kad šio mokslininko darbuose neva nejudrus ir nejautrus augalų pasaulis pasikeičia tarsi pasakoje ir kartais pasižymi net didesniu jautrumu nei gyvūnų ar žmonių pasaulis.

Po šešerių metų SSRS buvo išleisti du puikiai iliustruoti šio nepripažinto mokslininko rinktinių darbų tomai. Šiame dvitomyje buvo pateikti išsamūs komentarai bei knyga, originaliai pasirodusi 1902 metais pavadinimu „Gyvosios ir negyvosios materijos reakcijos“. Savo darbuose seras Džagadišas Čandra Bošas išsprendė aktualią XX a. mokslo problemą: jis sujungė senovės Rytų išmintį su ištobulintomis technologijomis ir šiuolaikine Vakarų mokslo terminologija.

Džagadišas Čandra Bošas (pavardė taip pat rašoma kaip Bose arba Boss) yra pavaizduotas nuotraukoje šalia savo prietaiso, skirto elektromagnetinių bangų savybėms tirti Britų karališkojoje draugijoje 1896 metais. Tai buvo bengalų mokslininkas enciklopedistas: fizikas, biologas, botanikas, archeologas ir rašytojas fantastas. Jis buvo vienas iš radijo ir mikrobangų optikos tyrimų pradininkų, įnešė reikšmingą indėlį į mokslą apie augalus bei įkūrė eksperimentinio mokslo fondus Indijos subkontinente. Jis laikomas vienu iš radijo kūrėjų ir bengalų mokslinės fantastikos tėvu.

1904 metais Bošas tapo pirmuoju indu, gavusiu JAV patentą. Kalkutoje stovi jo įkurtas institutas – klasikinio indiško stiliaus pastatų kompleksas. Ant pagrindinio pastato, žinomo kaip „Indijos mokslo šventykla“, puikuojasi užrašas: „Ši šventykla skiriama Dievui, atnešusiam šlovę Indijai ir laimę mūsų pasauliui“. Užėjus pro pagrindinį įėjimą, lankytojas išvysta stiklines vitrinas su paslaptingais instrumentais, pagamintais dar prieš 50 metų. Jie skirti tiksliam augalų augimo ir elgsenos matavimui, padidinant vaizdą iki 100 milijonų kartų. Šie prietaisai stovi kaip tylūs savo išradėjo – didžiojo bengalų mokslininko, suvienijusio fiziką, fiziologiją ir psichologiją – genijaus liudininkai. Vargu ar kas nors iš jo pirmtakų ar pasekėjų apie augalus sužinojo daugiau nei jis, tačiau jo vardas ilgai buvo pamirštas ir neminimas klasikinės mokslo istorijos vadovėliuose.

Britų enciklopedijoje, išleistoje praėjus 50 metų po jo mirties, tėra trumpas straipsnis, teigiantis, kad jo augalų fiziologijos darbai taip smarkiai lenkia laiką, jog įvertinti jų reikšmę tiesiog neįmanoma. Bošo tėvas britų švietimo sistema Indijoje nusivylė dar 1852 metais. Jo nuomone, toks mokymas tebuvo vergiškas visko, kas vakarietiška, kopijavimas ir bukas kalimas. Todėl tėvas išsiuntė sūnų ne į britų pradinę mokyklą, o į paprastą kaimo mokyklą. Nuo mažens Bošas bendravo su valstiečiais, o tai padarė didžiulę įtaką jo pasaulėjautai. Po daugelio metų mokslo bendruomenės susirinkime jis pasakė: „Iš žmonių, kurie puoselėja žemę, iš žvejų, pasakojusių apie keistas būtybes upių gelmėse, aš pirmą kartą supratau, ką reiškia būti žmogumi. Jų dėka pamilau gamtą“.

Kai Bošas baigė koledžą, jo talentingas mokytojas tėvas Lafonas pasiūlė jam vykti į Angliją ir tapti valstybės tarnautoju. Tačiau tėvas patarė sūnui rinktis mokslo kelią, kuriame jis bus pats sau šeimininkas. Bošas paklausė patarimo ir įstojo į Kristaus koledžą studijuoti fizikos, chemijos bei botanikos. Jo dėstytojai buvo tokie šviesuoliai kaip lordas Railis (argono atradėjas) ir evoliucijos teorijos kūrėjo sūnus Pranciškus Darvinas. Londono universitete Bošas įgijo mokslo bakalauro laipsnį.

Netrukus jam buvo pasiūlyta fizikos dėstytojo vieta geriausiame Indijoje – Kalkutos Prezidentiniame koledže. Tai sukėlė įnirtingą koledžo direktoriaus pasipriešinimą, nes tuo metu vyravo nuomonė, kad indai nėra pakankamai kompetentingi dėstyti tiksliuosius mokslus. Nors Bošas šias pareigas gavo, pavydūs valdininkai to nepamiršo: jo alga buvo dvigubai mažesnė nei kolegų anglių, jam nebuvo suteiktos patalpos tyrimams. Protestuodamas Bošas trejus metus neėmė savo vargano atlyginimo ir skurdo. Nepaisant visko, Bošas buvo puikus mokytojas – į jo paskaitas susirinkdavo tiek studentų, kad auditorijose nebūdavo kur kojos pastatyti. Galiausiai net valdininkai pripažino jo talentą ir paskyrė pilną atlyginimą.

Bošas tyrimams turėjo tik savo algą ir mažą kambarėlį, kuriame įsirengė laboratoriją. Pasisamdęs neraštingą lituotoją ir išmokęs jį mechanikos, 1894 m. jis pradėjo mokslinius tyrimus. Jis užsimojo patobulinti Henricho Herco prietaisus radijo bangoms perduoti. Hercas mirė jaunas, tačiau spėjo įnešti milžinišką indėlį į fiziką, įgyvendindamas Džeimso Maksvelio idėjas apie elektromagnetinių bangų savybes. Tuo metu, kai kiti išradėjai (Markonis, Miurhedas, Popovas) dar tik bandė pasiekti belaidžio signalo perdavimo sėkmę, Bošas tai jau buvo padaręs.

1895 m., likus metams iki Markonio patento, Bošas viešai demonstravo belaidį signalo perdavimą: jo sukurtas signalas skriejo per sienas, uždegė paraką ir suskambino varpeliu kitame kambaryje. Šie pasiekimai sužavėjo Britų karališkąją draugiją. Bošas gavo finansavimą ir daktaro laipsnį Londono universitete. Žurnalas „Electrician“ siūlė jo atradimą pritaikyti laivybai – įrengti švyturiuose siųstuvus, padedančius orientuotis rūke.

Lordas Kelvinas ir kiti to meto mokslo titanai žavėjosi Bošo aparatais. 1897 m. sausį Bošą pakvietė skaityti paskaitos Karališkajame institute –prestižinėje mokslo arenoje. Laikraštis „Times“ rašė, kad daktaro Bošo pasiekimai yra neįtikėtini, ypač turint omenyje primityvią įrangą, su kuria jis dirbo Indijoje. Grįžęs namo, Bošas sužinojo, kad iškiliausi britų mokslininkai rekomendavo įkurti modernų tyrimų centrą jo vadovavimui, tačiau Bengalijos valdininkai, vedami pavydo, šį projektą numarino biurokratijos gniaužtuose. Vienintelis, palaikęs Bošą, buvo jo draugas poetas Rabindranatas Tagorė.

Nors Bošas turėjo didelį darbo krūvį, jis užsispyręs tęsė tyrimus. 1899 m. jis pastebėjo keistą reiškinį: metalas, naudojamas radijo bangoms priimti, po ilgo naudojimo „pavargdavo“, o pailsėjęs vėl imdavo veikti. Tai pastūmėjo jį prie minties, kad riba tarp negyvų metalų ir gyvų organizmų yra labai trapi.

Metalų nuovargis ir gyvybės pėdsakai negyvoje materijoje

Nepaisant milžiniško dėstymo krūvio ir priešiško valdininkų požiūrio, Bošas užsispyręs tęsė savo tyrimus. 1898 metais Karališkosios draugijos pranešimuose bei populiariausiame Britanijos mokslo žurnale „Nature“ jis publikavo keturis darbus apie elektromagnetinių bangų elgseną.

1899 metais Bošas pastebėjo keistą reiškinį: prietaisų su metalo pjuvenomis (kohererių), skirtų radijo bangoms priimti, jautrumas po ilgo naudojimo sumažėdavo, tačiau po „poilsio“ vėl atsistatydavo. Tai pastūmėjo jį prie minties, kuri tuo metu skambėjo neįtikėtinai: metalai pavargsta ir pailsėję atsigauna lygiai taip pat kaip žmonės ar gyvūnai. Tolesni tyrimai vis labiau įtikino mokslininką, kad riba tarp „negyvų“ metalų ir gyvų organizmų yra kur kas labiau miglota, nei manė mokslas.

Taip Bošas savo tyrimuose sklandžiai perėjo nuo fizikos prie fiziologijos. Jis ėmėsi lyginamosios neorganinių medžiagų ir gyvų audinių molekulių reakcijų analizės. Savo didžiam nustebimui jis pamatė, kad šiek tiek pašildyto magnetinio geležies oksido reakcija buvo stulbinamai panaši į raumenų reakciją: abiem atvejais po ilgos įtampos gebėjimas reaguoti mažėjo, tačiau „nuovargį“ buvo galima pašalinti švelniu masažu arba šilta vonia.

1900 metais Tarptautiniame fizikos kongrese Paryžiuje Bošas skaitė pranešimą apie gyvosios ir negyvosios materijos reakcijų į elektros srovę panašumą. Jis pabrėžė, kad net iš pažiūros visiškai skirtingi reiškiniai turi vieningą prigimtį. Kongresas buvo sukrėstas – mintis, kad riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos nėra nepajudinama, sukėlė tikrą sensaciją.

Tačiau fiziologams, susirinkusiems į Britų mokslo pažangos asociacijos posėdį Bradforde, Bošo idėjos nepatiko. Jie jautėsi įžeisti, kad fizikas drįsta veržtis į jų sritį. Pranešimas apie tai, kad metalų reakcijos analogiškos raumenų reakcijoms, buvo išklausytas su priešiška tyla. Norėdamas rasti bendrą kalbą, Bošas skrupulingai adaptavo savo eksperimentus fiziologams suprantama terminija ir galiausiai įrodė: metalų ir raumenų nuovargis bei reakcija į nuodus yra praktiškai identiški.

Augalų jautrumas: nuo morkų iki milžiniškų pušų

Netrukus mokslininką aplankė dar viena įžvalga: jei metalai ir gyvūnai turi tokių panašumų, tai augalai privalo būti dar jautresni. Nors tuometinėbotanika teigė, kad augalai neturi nervų sistemos, vadinasi – nieko nejaučia, Bošas nusprendė tai patikrinti. Jis nuskynė keletą kaštono lapų ir atliko eksperimentą – lapai į dirginimą reagavo lygiai taip pat kaip metalai ar raumenys.

Įkvėptas sėkmės, jis ėmėsi tirti morkas ir ropes. Šios „flegmatiškos“ daržovės pasirodė esančios itin jautrios būtybės. Bošas pastebėjo, kad chloroformas veikia daržoves kaip narkozė – jos „užmiega“ kaip ir gyvūnai, o išsisklaidžius garams – vėl „atgyja“. Jis net sėkmingai panaudojo chloroformą persodindamas suaugusią pušį: medis „užmigo“, nepatyrė persodinimo šoko ir puikiai prigijo naujoje vietoje.

1901 m. gegužės 10 d. Karališkajame institute Bošas apibendrino savo ketverių metų tyrimus. Savo kalbą jis baigė filosofiškai, primindamas senovės indų išmintį apie visatos vienovę:

„Tiems, kurie už kintančios visatos įvairovės mato Vienį, priklauso amžinoji tiesa.“

Nors paskaita buvo sutikta palankiai, o žymūs mokslininkai, tokie kaip Viljamas Kruksas, žavėjosi jo įžvalgomis, netrukus Bošas sulaukė triuškinančio smūgio. Anglų fiziologijos autoritetas seras Burdonas-Sandersonas pareikalavo, kad Bošas pakeistų savo pranešimo pavadinimą ir išbrauktų „fiziologinius“ terminus, nes manė, kad augalų jautrumas yra moksliškai neįmanomas.

Bošas nenusileido. Jis atsisakė keisti savo darbų esmę vien dėl to, kad autoritetams tai nepatiko. Dėl šio konflikto Karališkoji draugija nusprendė nepublikuoti jo tyrimų – jie buvo palaidoti archyvuose. Bošas suprato, kad britų moksle egzistuoja tokia pat griežta kastų sistema kaip ir Indijoje.

Tačiau jo pusėn stojo Oksfordo botanikai. Pamatę augalų reakcijas savo akimis, jie sušuko, kad garsusis Haksli būtų atidavęs pusę gyvenimo už tokią regybę. Lino draugija (Linnean Society) pakvietė Bošą pademonstruoti savo eksperimentus dar kartą. 1902 m. vasario 21 d. Bošas pasiekė triumfą – po jo pristatymo salė pratrūko aplodismentais. Mokslas pagaliau turėjo pripažinti: kiekviena augalo dalis yra jautri ir reaguoja į išorinį pasaulį.

Nematomi judesiai ir „telegrafinis“ augalas

Nors buvo įrodyta, kad augalų organai reaguoja į mechaninius dirgiklius, Bošą stebino tai, jog ši reakcija dažniausiai nebuvo matoma plika akimi.Išimtis buvo tik jautrioji mimosa (Mimosa pudica), kurios lapeliai staigiai susiglaudžia. Grįžęs į Kalkutą, mokslininkas suprato: mimozos judesį matome tik dėl ilgų lapkočių, o norint išvysti kitų augalų reakcijas, reikia priemonių, kurios padidintų tuos mikroskopinius judesius. Tam jis sukonstravo specialią optinę svirtį. Su šiuo prietaisu jis akivaizdžiai pademonstravo, kad visi gyvūnų audiniams būdingi susitraukimai vyksta ir augaluose. 1903 m. gruodį Bošas perdavė Karališkajai draugijai septynis straipsnius su naujais tyrimų rezultatais. Draugija planavo juos publikuoti, tačiau užkulisinės intrigos Londone atsinaujino. Bošas, būdamas tolimoje Indijoje, negalėjo apsiginti, tad jo priešininkai pasiekė savo: draugija vėl persigalvojo ir nusiuntė darbus į archyvą.

Šis blaškymasis Bošui galutinai įrodė, kad negalima pasikliauti svetima malone. Nors save laikė tingiu rašytoju, jis jautė pareigą sėsti prie stalo, kad jo atradimai Paryžiuje, Londone ir Berlyne nebūtų nutildyti. 1904 m. pasirodė jo knyga „Reakcija gyvojoje ir negyvojoje materijoje“. Net 83 metų sulaukęs britų filosofas Herbertas Spenceris, perskaitęs šį darbą prieš pat mirtį, apgailestavo, kad nebegali įtraukti šios medžiagos į savo veikalą „Biologijos principai“.

Netrukus Bošas pastebėjo, kad augalai, neturėdami skrandžio ar plaučių, vis tiek virškina ir kvėpuoja, o neturėdami raumenų – juda. Jis rašė:

„Mes privalome rasti varomąją jėgą, verčiančią augalą reaguoti, sukurti aparatūrą, kuri šiuos signalus paverstų kodu, ir galiausiai išmokti iššifruoti šiuos gamtos hieroglifus.“

Per ateinančius 20 metų jis būtent tai ir padarė. Optinę svirtį jis pavertė automatiniu savirašiu, kurį varė laikrodžio mechanizmas. Popieriaus juostoje specialus rašiklis fiksavo iki tol nematomus augalo judesius.

Augalų „pagirios“ ir mirties konvulsijos

Naudodamas savo prietaisus, Bošas įrodė, kad vabzdžiaėdžių augalų virškinimo organai veikia analogiškai gyvūnų skrandžiui. Eksperimentuodamas su „telegrafiniu augalu“ (Desmodium girans), jis nustatė, kad nuodai, sustabdantys jo lapų pulsavimą, taip pat sustabdo ir gyvūno širdį, o priešnuodis gali atgaivinti abu.

Bošas pastebėjo, kad nupjauto lapo pulsavimas vandenyje po šoko atsistato – tai priminė iš kūno išimtą širdį. Jis ieškojo ribos, kada augalas miršta. Tam jis išrado „morigrafą“ (mirties savirašį). Paaiškėjo, kad dauguma augalų žūsta pasiekus 60 laipsnių temperatūrą. Mirties akimirką augalas patirdavo stiprias konvulsijas ir išlaisvindavo milžinišką kiekį elektros energijos. Bošas apskaičiavo, kad 500 žaliųjų žirnelių mirštant sugeneruota įtampa siektų 500 voltų – tiek užtektų nužudyti žmogų, jei tik žirneliai būtų sujungti į nuoseklią grandinę.

Mokslininkas taip pat įrodė, kad augalai gali patirti girtumą: pavaišinti džinu ar viskiu, jie pradėdavo svirduliuoti, prarasdavo jautrumą, o vėliau atsigaudavo su akivaizdžiais „pachmielo“ (pagirių) požymiais. 1906–1907 m. pasirodė jo knyga „Augalų reakcija“, kurioje buvo aprašyta per 300 eksperimentų. Bošas griovė stereotipą, kad reakcija į stimulą yra tik energijos praradimas. Priešingai – jis įrodė, kad augalai geba kaupti aplinkos energiją ateičiai.

Šios revoliucinės idėjos botanikų buvo sutiktos su gerai užmaskuotu priešiškumu. Tačiau Bošas nesustojo – kitame veikale „Lyginamoji elektrofiziologija“ jis nuolat pabrėždavo: augalo nervas niekuo nesiskiria nuo gyvūno nervo.

Mokslo triumfas ir pripažinimas Londone

Bošo darbai vertė mokslo redaktorius gūžčioti pečiais. Nors žurnalas „Nature“ pripažino jo eksperimentų virtuoziškumą, recenzentai atvirai rašė: „Sunku patikėti viskuo, kas čia parašyta, nes tai neturi nieko bendra su egzistuojančiomis žiniomis“. Bošas į tai atsakė savo filosofija:

„Gamtos šventykla turi daug įėjimų. Fizikas, chemikas ir botanikas įeina pro skirtingas duris ir galvoja, kad jų sritys nesusijusios.

 Tačiau toks požiūris klaidingas – mes privalome siekti žinių visumos.“

Kadangi fiziologai negalėjo atkartoti jo subtilių bandymų, Bošas sukonstravo dar tobulesnius įrankius: rezonansinį savirašį, fiksuojantį laiką tūkstantosios sekundės dalies tikslumu, ir specialų oscilografą lėtiems judesiams stebėti. 1913 m. jis vėl išvyko į Europą, šįkart kartu su augalais: jautriąja mimoza ir „telegrafiniu“ augalu.

Oksforde ir Kembridže demonstruojami bandymai pagaliau palaužė skeptikus. Net buvę priešininkai prisipažino: „Maniau, kad tai indų fantazijos, bet dabar matau, kad buvote teisus“. Rašytojas Džordžas Bernardas Šou, stebėjęs, kaip mikroskope prieš mirtį konvulsiškai susitraukia kopūsto lapas, padovanojo Bošui savo knygas su užrašu: „Nuo mažiausio – didžiausiam pasaulio biologui“.

Britų spauda mirgėjo nuo antraščių. Laikraštis „The Nation“ aprašė „morkos vivisekciją“: ant stalo guli morka, į jos kūną įsmeigti laidai, o kai ją žnybia pincetu, ji „suvirpa“, o veidrodėlis ant sienos projektuoja tą skausmo virpesį matomu spinduliu.

Riterio titulas ir bevielis telegrafas

1917 m. Bošui buvo suteiktas riterio titulas. Tačiau didžiausias jo pasiekimas buvo Bošo tyrimų instituto atidarymas Kalkutoje tų pačių metų lapkritį. Atidarymo kalboje jis pareiškė, kad nepatentuos savo išradimų (įskaitant ir bevielį telegrafą, kurį jis sukonstravo anksčiau už Markonį): „Mūsų kultūros dvasia reikalauja laisvės nuo pagundos paversti žinias asmenine nauda. Idėjos priklauso visiems.“

Netrukus jis sukonstravo magnetinį krestografą – prietaisą, padidinantį augalo augimo vaizdą iki 10 milijonų kartų. Su juo Bošas įrodė, kad paprastas prisilietimas gali sustabdyti augalo augimą, o švelnus papurtymas – jį paspartinti. Žurnalas „Scientific American“ rašė, kad Aladino lempa nublanksta prieš šio prietaiso galimybes.

1920 m. Bošas tapo Karališkosios draugijos nariu. 1923 m. Paryžiuje prancūzų filosofas Henri Bergsonas, išklausęs Bošo paskaitą Sorbonoje, sakė: „Galiausiai gamta mums atvėrė savo slapčiausias paslaptis“.

Bošas tapo Tautų Sąjungos intelektualinio bendradarbiavimo komiteto nariu kartu su Albertu Einšteinu ir Marija Kiuri. Rašytojas Romainas Rollandas jam dedikavo savo romaną, vadindamas jį naujo pasaulio atradėju.

Dvasinis testamentas: visatos vienovė

Paskutiniais gyvenimo metais Bošas apibendrino savo mokslinį kelią. Stovėdamas savo instituto salėje po saulės dievo bareljefu, jis kalbėjo apie tai, kad mokslo tikslas – išeiti už fizinio suvokimo ribų:

„Tyrinėdamas nematomas šviesos bangas supratau, kad esame beveik akli šiame šviesos vandenyne. Tyrinėdamas augalus supratau, kad nėra prarajos tarp gyvojo ir negyvojo pasaulio. Viskas yra viena.“

Jis ragino atmesti išankstinius nusistatymus ir tiesiog klausytis to, ką sako pats augalas. T

Tai buvo ištraukos iš Peterio Tompkinso ir Christopherio Birdo knygos „Slaptas augalų gyvenimas“. Skaitykite ir antrąją dalį apie giluminį ryšį.

2 dalis: Giluminis ryšys

Šioje dalyje, remiantis Dž. Č. Bošės atradimais, atskleidžiama augalų vidinė drama – jų gebėjimas jausti skausmą, nuovargį ir reaguoti į aplinką per sudėtingą nervų sistemą primenančius impulsus. Tai kelionė į nematomą augalijos pasaulį, įrodanti, kad riba tarp augalo ir gyvūno pojūčių yra kur kas trapesnė, nei manėme.

Egzistuoja nepaaiškinamas, giluminis ryšys tarp visų gyvų būtybių. Štai indiška saldymedis yra toks jautrus elektriniams ir magnetiniams laukams, kadyra naudojamas kaip gyvas barometras. Londone, Kju botanikos sodo mokslininkai, stebėdami šį augalą, sugebėdavo numatyti ciklonus, uraganus, žemės drebėjimus ir net ugnikalnių išsiveržimus. Garsus Vienos biologas Raulis Franci teigė: jei augalai taip tiksliai ir greitai reaguoja į aplinką, jie privalo turėti savitus bendravimo būdus – kažką panašaus į mūsų jutimo organus ar net kur kas tobulesnius įrankius. Anot jo, augalai nuolat stebi aplinką ir kaupia informaciją, o mes, žmonės, įkalinti savo siauros antropocentrinės pasaulėžiūros, to net nepastebime. Pratę matyti augalus kaip bejausmius automatus, šiandien pradedame suprasti, kad jie girdi mums negirdimus garsus, mato infraraudonuosius bei ultravioletinius spindulius ir yra itin jautrūs rentgenui bei televizijos skleidžiamai spinduliuotei. Franci tvirtino, kad augalas visada siekia išlaikyti vientisą formą, o pažeistas – regeneruoja, vadinasi, jį valdo vidinis arba išorinis „intelektas“. Jis rašė, kad augalai pasižymi visomis gyvos būtybės savybėmis: jie protestuoja prieš smurtą ir jaučia dėkingumą už rūpestį. Drąsiausia Franci mintis buvo ta, kad augalų sąmonė kyla iš subtilių kosminių sferų – tų pačių „gamtos dvasių“, kurias senovės indai vadino devais, o keltai – fėjomis, elfais ar gnomais. Mokslas ilgai tai laikė romantiška naivumu, kol 1960-ųjų atradimai privertė fiziką susitikti su metafizika.

Ši neįtikėtina istorija prasidėjo dulkėtame Niujorko dangoraižyje. Čia gyveno žmogus, šiek tiek primenantis elfą – Klivas Baksteris. Jis buvo žymiausias JAV melo detektoriaus specialistas. Jo kabinete stovėjo paprasta dracena, kurią sekretorė atnešė tik tam, kad pagyvintų pilką biurą. Tačiau 1966 metais čia įvyko lemtingas posūkis. Vieną naktį, vedamas smalsumo, Baksteris prijungė melo detektoriaus elektrodus prie dracenos lapo. Jis norėjo sužinoti, kaip greitai vanduo pakyla stiebu iki lapų juos palaisčius. Jis tikėjosi pamatyti kylančią elektrinio laidumo kreivę, tačiau jo nuostabai, savirašio nubrėžta linija vietoj kilimo ėmė pulsuodama smigti žemyn. Baksteris, tūkstančius kartų stebėjęs žmonių reakcijas, negalėjo patikėti savo akimis: augalo grafikas stulbinamai priminė žmogaus, patiriančio emocinį susijaudinimą, reakciją.

Tai, kas nutiko per kitas dešimt minučių, pakeitė jo gyvenimą. Žinodamas, kad melo detektorius stipriausiai reaguoja į grėsmę, Baksteris nusprendė augalą „išgąsdinti“. Pirmiausia jis įmerkė lapą į karštą kavą – augalas liko abejingas. Tada jis sugalvojo kažką baisesnio: mintyse nusprendė padegti lapą, prie kurio prijungti elektrodai. Jis dar nespėjo nė pajudėti link degtukų, o poligrafo rašiklis jau pašėlusiai šovė į viršų! Augalas perskaitė jo žudikišką ketinimą. Kai Baksteris iš tiesų paėmė degtukus, grafike pasirodė dar viena aštri viršūnė. Tačiau kai jis tik apsimetė, kad degins lapą, dracena nereagavo – ji skyrė tikrą pavojų nuo vaidybos. Baksteris vos neišbėgo į gatvę šaukdamas apie mąstančius augalus.

Jis pradėjo skrupulingus tyrimus su daugiau nei 25 augalų rūšimis: salotomis, svogūnais, bananmedžiais. Rezultatai visur buvo tie patys. Mokslas apie ekstrasensorinį suvokimą (ESV) ilgai buvo ginčų objektas, tačiau Baksteris padarė išvadą, kad augalų gebėjimas jausti yra kur kas gilesnis už mūsų pojūčius. Kadangi augalai neturi akių ar ausų, jų „giluminis suvokimas“ yra universalus visiems gyviems organizmams. Baksteris įrengė modernią laboratoriją ir nustatė, kad šis fenomenas išlieka net tada, kai lapas nuskiriamas nuo augalo ar net sutrinamas į košę. Augalai reagavo į bet kokią gyvybės kančią aplinkoje: į kambarį įbėgusį šunį, voro bandymą pabėgti nuo žmogaus ar net ląstelių žūtį.

Augalai pasirodė esantys itin jautrūs „budeliai“. Kai į laboratoriją atvyko Kanados fiziologas, Baksterio augalai tarsi sustingo ir nustojo reaguoti į bet kokius stimulus. Paaiškėjo, kad šis mokslininkas savo darbe kasdien žudo augalus, kad išgautų jų sausąją masę analizei. Augalai jį atpažino kaip mirtiną pavojų ir pasidavė gynybiškam alpuliui, primenančiam sąmonės praradimą. Baksteris padarė prielaidą: augalai galbūt net neprieštarauja būti suvalgyti, jei tai daroma su meile, bet jie jaučia ir bijo bejausmio išnaudojimo. Jo atradimai rodė: ląstelių lygiu viskas, kas gyva, yra susiję nematomais, momentiniais ryšiais, nepavaldžiais atstumui ar fizinėms kliūtims.

Šioje dalyje gilinamasi į metafizinį augalijos pradą, kurį Dž. Č. Bošė įžvelgė per savo mokslinius bandymus, trindamas ribą tarp materijos ir dvasios. Analizuojama, kaip augalai reaguoja į nematomus virpesius, atskleidžiant jų gilią, beveik sąmoningą egzistenciją vieningoje gyvybės sistemoje.

3 dalis: Dvasinė augalų esmė

Tie, kuriems nusišypsojo sėkmė stebėti Liuterį Berbanką dirbantį, sekdavo jo veiksmus užgniaužę kvapą. Jo eksperimentinėje fermoje kaimyniniame Sebastopolio mieste augo 40 tūkstančių japoniškų slyvų ir ketvirtis milijono gėlių. Berbankas pro tūkstančius augalų žingsniuodavo sparčiai – nesvarbu, ar tai būtų vos iš žemės išlindę daigai, ar krūtinės aukščio gėlės – ir nė sekundei nesustodamas ravėdavo lysves, palikdamas tik pačius sėkmingiausius, jo nuomone, egzempliorius.

Vienas vietos agronomas šį procesą apibūdino taip: „Jis eina tarp kardelių ir rauna viską, kas jam nepatinka, taip greitai, kaip tik leidžia rankos. Atrodo, intuicija jam pakužda, kuris iš šių mažų augalų subrandins trokštamus vaisius ar žiedus. Man visi šie augalai atrodė identiški, net tyrinėjant per didinamąjį stiklą, o Berbankui pakakdavo akimirksnio žvilgsnio“.

Berbanko pasiekimai gniaužia kvapą: šešios naujos kardelių veislės buvo atrinktos iš milijono sodinukų. Norint išvesti šešias sėkmingas raganės (Clematis) veisles, prireikė kelerius metus trukusios 10 tūkstančių hibridų atrankos. O išvedant vieną unikalią lelijų rūšį, buvo išbrokuota net 18 tūkstančių augalų. Jo sukurta „Karališkojo“ graikinio riešuto veislė auga aštuonis kartus greičiau nei įprasta, žadėdama revoliuciją baldų ir medienos pramonėje.

1906 m. balandžio 18 d. žemės drebėjimas beveik nušlavė San Fransiską, o Santa Roza virto degančių nuolaužų krūva. Tačiau gyventojai buvo apstulbę: didžiuliame Berbanko šiltnamyje netoli miesto centro nesudužo nė vienas stiklas. Pats Berbankas tame nematė nieko neįprasto, nors viešai apie tai neatviravo. Jis tikėjo, kad gamtos ir kosmoso jėgos, padedančios jam kurti naujas rūšis, kartu apsaugojo ir jo turtą.

Savo 1906 m. straipsnyje žurnale „Amžius“ jis užsiminė apie augalų dvasingumą: „Kai augalas įsitvirtina savo įpročiuose, jis tampa užsispyrusia būtybe, kurią sunku suklaidinti. Jei augalas tą savybę išlaikė ištisas epochas, negi manote, kad jis neįgijo valios ir nepalaužiamo užsispyrimo?“

Menlis P. Holas, Filosofinių tyrimų draugijos Los Andžele įkūrėjas, iš Berbanko sužinojo neįtikėtinų jo metodikos detalių. Kai selekcininkas norėdavo augale išugdyti naują savybę, jis tiesiog atsiklaupdavo prieš jį ir pradėdavo kalbėtis. Berbankas teigė, kad augalai turi per 20 jutimo organų, kurie visiškai nepanašūs į žmogaus. Nors jis nežinojo, ar jie supranta žodžius, jis buvo tikras, kad jie telepatiškai suvokia jo ketinimų prasmę.

Berbankas pasakojo garsiam jogui Paramahansai Joganandai apie kaktusą be spyglių. Ištisus metus jis replėmis traukydavo spyglius iš savo pirštų, tačiau kartu kūrė augalui meilės atmosferą. Jis sakydavo kaktusui: „Tau nebereikia gintis, aš tave saugosiu“. Meilės jėga maitinami augalai augo geriau ir nešė gausesnį derlių. Berbankas siekė ne priversti, o pelnyti augalo pasitikėjimą ir pagarbą.

1882 m. pavasarį Berbanką aplankė pirmoji didelė sėkmė. Tuo metu Kalifornijoje išpopuliarėjo džiovinimui tinkama slyvų veislė. Vienas bankininkas užsakė 20 tūkstančių sodinukų, kuriuos reikėjo paruošti vos per 8 mėnesius. Kiti specialistai tai vadino neįmanomu uždaviniu, nes įprastai tam prireiktų dvejų metų.

Tačiau Berbankas rado išeitį: jis pastebėjo, kad migdolai dygsta kur kas greičiau nei slyvos. Jis užmerkė maišą migdolų riešutų (tai buvo jo mėgstamas būdas paspartinti augimą) ir su tūkstančio darbininkų pagalba per Kalėdas pristatė užsakymą. Uždirbti šeši tūkstančiai dolerių leido jam masiškai plėtoti selekciją. Tai buvo vaisių revoliucijos pradžia: atsirado slyvų su ananasų ar kriaušių skoniu, kurios šiandien sudaro didelę dalį Kalifornijos derliaus, taip pat balta gervuogė bei greitai derantis kaštonas.

Kol kiti selekcininkai laboratorijose kūrė vos kelias veisles, Berbankas atlikdavo tūkstančius kryžminio apdulkinimo bandymų. Perskaitęs Čarlzo Darvino darbus apie kryžminio apdulkinimo naudą, jis pavertė tai savo veiklos pagrindu. Nors mokslininkai jį kaltino moštyvumu, Berbankas įrodė: augalo elgesys toli nuo namų pasikeičia, todėl jis siuntėsi rūšis iš Japonijos ar Naujosios Zelandijos, kad jas sukryžmintų su vietinėmis. Jo produktyvumas buvo stulbinantis – po naują veislę kas tris savaites.

Akademinis pasaulis Berbanką vertino įtariai, kol Kornelio universiteto profesorius Libertis Haidas Beilis nusprendė pats apsilankyti Santa Rozoje. Jis išvyko sukrėstas ir vėliau rašė, kad Berbankas nėra burtininkas, o tiesiog neįtikėtinai dėmesingas ir entuziastingas tyrėjas, turintis atvirą protą.

Berbankas Stanfordo universitete teigė: „Ortodoksinis žvilgsnis žudo mokslą“. Jo indėlis buvo toks didelis, kad, pasak JAV Žemės ūkio ministerijos ekspertų, jis sutaupė pasaulinei selekcijai ketvirtį amžiaus.

Pats genijus savo sėkmę aiškino paprastai – jis sugebėjo sieloje likti mažu berniuku, žiūrinčiu į pasaulį su susižavėjimu. „Man beveik 77-eri, o aš vis dar galiu bėgti lenktynių su vaikais, nes mano siela nepaseno,“ – sakydavo jis. Jo paaiškinimai apie darbą su gamta dažnai nuvildavo publiką, nes buvo pernelyg paprasti: reikia atmesti dogmas, apsišarvuoti kantrybe ir su pagarba klausytis gamtos pamokų. Tik tada tyrėjas gali pasiekti harmoniją su visata.

„Apsišarvuokite kantrybe, tyliai ir beveik pagarbiai išklausykite vieną po kito visus motinos gamtos pateikiamus mokymus,“ – mokė Berbankas. Jis tikėjo, kad gamta savo tiesas atveria tik ramiam ir dėmesingam klausytojui. Tik pripažinus save visatos dalimi, galima rasti tvirtą pagrindą mokslui. Nors išorinis pasaulis kinta, jo esmė – amžina ir nepajudinama. Paskaitos pabaigoje Berbankas citavo Fechnerį, pabrėždamas, koks šaltas būtų pasaulis, jei siela nematytų vidinės gamtos ugnies.

 Šioje dalyje apibendrinama Berbanko filosofija ir užbaigiamas visas trijų dalių ciklas apie augalų prigimtį.

Gamtos pamokos ir mokslo harmonija

„Apsišarvuokite kantrybe, tyliai ir beveik pagarbiai išklausykite vieną po kito visus pamokymus, kuriuos jums teikia motulė gamta, – mokė Berbankas savo klausytojus. – Tik tuomet viskas, kas atrodė nesuprantama, taps aišku. Žinių trokštantys pamatys ir supras: gamta savo tiesas atskleidžia tik dėmesingam ir ramiam klausytojui.“

Anot Berbanko, tyrėjas turi priimti šias tiesas nesvarstydamas, kur jos gali nuvesti – tik tuomet jis pajus harmoniją su visa visata. Jis tikėjo, kad žmogus randa tvirtą pagrindą mokslui tik tada, kai suvokia esantis neatsiejama visatos dalis. Nors išoriškai pasaulis nuolat kinta ir yra nepastovus, jo vidinė esmė išlieka amžina ir nepajudinama.

Berbankas neabejotinai būtų pritaręs vokiečių filosofo Gustavo Fechnerio žodžiams: „Koks šaltas ir tamsus būtų šis pasaulis, jei mūsų sielos žvilgsnis nematytų vidinės gamtos ugnies“. Ši ugnis – tai gyvybinė jėga, kurią Berbankas jautė kiekviename savo sukurtame vaisiuje ar gėlėje.

Ciklo pabaiga ir dvasinis palikimas

Tai buvo paskutinė pasakojimo dalis, parengta pagal Peterio Tompkinso ir Christopherio Birdo knygą „Slaptas augalų gyvenimas“ (The Secret Life of Plants). Visas šis vaizdo įrašų ciklas atskleidė neįtikėtiną kelionę per augalų pasaulį:

• 1 dalyje („Draudimas tyrinėti“) sužinojome apie serą Džagadišą Bošą, kuris pirmasis moksliškai įrodė, kad augalai turi nervų sistemą primenančius mechanizmus.
• 2 dalyje („Giluminis ryšys“) stebėjome Klivo Baksterio eksperimentus su melo detektoriumi, kurie parodė, kad augalai reaguoja į žmogaus mintis ir emocijas.
• 3 dalyje („Dvasinė augalų esmė“) pamatėme Liuterio Berbanko pavyzdį – kaip meilė, intuicija ir betarpiškas ryšys su gamta leidžia sukurti stebuklus, pralenkiančius tradicinį mokslą.

Šis tekstas yra skirtas tiems, kurie nori pažvelgti giliau nei leidžia įprastos mokslo dogmos. Durys į gamtos paslaptis lieka atviros kiekvienam, kas moka klausytis.

Ši dalis pasakoja apie neįtikėtiną mokslininką Džordžą Vašingtoną Karverį, kuris savo pasiekimais žemės ūkyje ir unikaliu ryšiu su gamta pelnė „burtininko“ vardą. O šioje dalyje pristatomas „augalų burtininko“ George'o Washingtono Carverio fenomenas ir jo intuityvus gebėjimas „susikalbėti“ su gamta. Analizuojama, kaip šis mokslininkas, pralenkęs savo laiką, derino dvasinį ryšį su flora ir praktinius atradimus, kurie pakeitė moderniąją agronomiją.

4 dalis: Burtininkas iš Tuskegio

Ar gali būti, kad augalai patys mums pasakoja, kaip juos gydyti ir kam jie gali būti naudingi? Ketvirtoji ciklo dalis mus nukelia į JAV pietus, kur gyveno žmogus, sugebėjęs rasti bendrą kalbą su pačia gamta. Tai – Džordžas Vašingtonas Karveris.

Dar būdamas vaikas, Karveris Misūrio valstijoje pagarsėjo kaip „augalų daktaras“. Jis turėjo slaptą darželį miške, kur sunešdavo sergančius kaimynų augalus. Karveris pasakojo, kad jis tiesiog kalbėdavosi su gėlėmis, o jos jam „atsakydavo“. Šis intuityvus ryšys vėliau tapo jo mokslinio darbo pagrindu Tuskegio institute Alabamoje.

Kai Karveris atvyko į Tuskegį, Alabamos žemė buvo nualinta medvilnės auginimo. Jis suprato, kad dirvožemiui reikia poilsio ir azoto, todėl įtikino ūkininkus sodinti žemės riešutus ir saldžiąsias bulves (batus). Tačiau kilo nauja problema: ūkininkai užaugino tiek daug riešutų, kad neturėjo kur jų dėti.

Karveris užsidarė savo laboratorijoje, kurią vadino „Dievo mažuoju kabinetu“. Jis teigė, kad rytais, dar prieš patekant saulei, jis vaikščiodavo po mišką ir melsdavosi, prašydamas Kūrėjo atskleisti jam augalų paslaptis. „Aš niekada nenaudoju knygų, – sakydavo jis, – aš tiesiog klausiu augalo, kam jis buvo sukurtas, ir jis man pasako.“

Iš paprasto žemės riešuto Karveris sukūrė daugiau nei 300 produktų: nuo pieno, sviesto ir sūrio iki dažų, muilo, plastiko ir net vaistų. Iš saldžiųjų bulvių jis išgavo daugiau nei 100 produktų, įskaitant krakmolą, cukrų ir net sintetinę gumą. Jo atradimai išgelbėjo JAV pietų ekonomiką nuo visiško žlugimo.

Mokslinis pasaulis stebėjosi jo produktyvumu, tačiau Karveris visą garbę atiduodavo Dievui. Jis tikėjo, kad gamta yra atvira knyga, kurią gali perskaityti kiekvienas, turintis meilės ir kantrybės. Karveris niekada nepatentavo savo išradimų, sakydamas: „Dievas man davė šias idėjas nemokamai, todėl ir aš jas atiduodu pasauliui“.

Karverio paskaitos visoje šalyje pritraukdavo tūkstančius žmonių. Jis demonstravo, kaip iš paprastų piktžolių galima pagaminti aukščiausios kokybės maistą ar vaistus. Vienas iš įspūdingiausių jo pasiekimų buvo aliejus iš žemės riešutų, skirtas masažams gydant poliomielitą – tūkstančiai žmonių dėkojo jam už sugrąžintą gebėjimą vaikščioti.

Jis teigė, kad kiekvienas augalas turi savo „vibraciją“ ir dvasinę esmę. Jei mokslininkas žiūri į augalą tik kaip į objektą analizei, jis niekada nesužinos tiesos. Tik meilė ir pagarba gyvybei atveria duris į tikrąjį pažinimą. Karveris tapo simboliu to, kaip dvasingumas ir mokslas gali veikti išvien.

JAV Kongrese, kai Karveris pristatinėjo savo atradimus, politikai iš pradžių žiūrėjo į jį skeptiškai. Tačiau po valandos jo kalbos visa salė plojo atsistojusi. Jis ne tik pakeitė žemės ūkį, bet ir sugriovė daugybę rasinių prietarų, įrodydamas, kad genijus neturi spalvos.

Pirmosios 15 minučių vaizdo įraše atskleidžia Karverio filosofiją: gamta nekovoja su mumis, ji laukia, kol mes išmoksime jos klausytis. Augalai yra pasiruošę mums padėti, jei tik mes nustosime juos laikyti paprasta žaliava ir pripažinsime juos kaip gyvus, jaučiančius partnerius.

Šioje dalyje pasakojama apie Karverio pripažinimą pasauliniu mastu, jo dvasines įžvalgas apie gamtos vienovę ir tai, kaip jis savo pavyzdžiu įrodė, jog meilė yra stipriausia pažinimo jėga. Šioje atkarpoje atskleidžiama G. W. Carverio unikali filosofija, kurioje moksliniai tyrimai persipina su giliu dvasiniu nusižeminimu prieš gamtos kūrybą. Analizuojami jo revoliuciniai žemdirbystės metodai ir įsitikinimas, kad augalai patys patiki savo paslaptis tam, kuris moka jų klausytis su meile ir kantrybe.

Mokslo ir dvasios harmonija

Džordžas Vašingtonas Karveris tęsė savo darbą Tuskegio institute, tapdamas gyva legenda. Jis dažnai sakydavo, kad gamta yra didžiulė laboratorija, kurioje Dievas nuolatos kuria stebuklus, o mokslininkas yra tik tas, kuris turi pakankamai nuolankumo tuos stebuklus pastebėti. Karveris neturėjo brangios įrangos, tačiau jo sugebėjimas „susikalbėti“ su medžiagomis leido jam pasiekti tai, ko nepavyko didžiausioms korporacijoms.

Vienas iš įspūdingiausių jo vėlyvųjų atradimų buvo darbas su molio pigmentais. Alabamos žemėje jis rado spalvų, kurios savo ryškumu ir patvarumu prilygo senovės Egipto kapaviečių dažams. Karveris teigė, kad spalvos augaluose ir minerale turi savo „gyvąją sielą“, kurią reikia gerbti.

Karveris tapo artimu draugu su tokiais žmonėmis kaip Henris Fordas ir Tomas Edisonas. Fordas netgi pastatė Karveriui specialią laboratoriją Mičigane, nes tikėjo, kad ateitis priklauso ne naftai, o chemijai iš augalų. Jie kartu tyrinėjo, kaip iš sojų pupelių ir kitų žemės ūkio kultūrų pagaminti automobilių dalis bei kurą. Karveris Fordą mokė, kad pramonė neturi griauti gamtos, ji turi su ja bendradarbiauti.

Visą gyvenimą Karveris kėlėsi 4 valandą ryto, kad pabūtų vienas su mišku. Jis pasakojo:

„Kai aš liečiu gėlę, aš liečiu begalybę. Tai ne tik objektas, tai – Kūrėjo mintis. Jei jūs pakankamai stipriai mylėsite augalą, jis jums atskleis visas savo paslaptis.“

Šis principas – pažinimas per meilę – tapo pagrindine „Slapto augalų gyvenimo“ ciklo ašimi. Karveris įrodė, kad mokslo pasiekimai neturi būti atskirti nuo moralės ir dvasinio ryšio su gyvybe.

Paskutiniaisiais metais Karveris visą savo turtą ir sutaupytas lėšas skyrė fondui, kuris rėmė jaunus talentingus mokslininkus, nepriklausomai nuo jų rasės. Jis mirė 1943 m., palikdamas pasauliui ne tik tūkstančius receptų ir išradimų, bet ir pamoką, kad žmogaus protas yra galingiausias tada, kai jis veikia kartu su gamtos dėsniais, o ne prieš juos.

Vaizdo įrašo pabaigoje Jurijus Šatochinas apibendrina visą Karverio fenomeną. Jis pažymi, kad Karveris, Bošas ir Berbankas buvo tie pradininkai, kurie pirmieji išdrįso garsiai pasakyti: augalai jaučia, mąsto ir reaguoja. Ši ketvirtoji dalis užbaigia pasakojimą apie „burtininkus“, kurie mokslą pavertė menu, o gamtą – savo mokytoja.

„Skaitykite knygas, su jomis gyventi įdomiau,“ – paskutinį kartą atsisveikina diktorius. Jis primena, kad kiekvienas iš mūsų savo sode ar ant palangės turi po mažą paslaptį, kuri tik laukia, kol bus išgirsta.

Šioje dalyje nagrinėjami neįtikėtini magnetizmo, elektros ir dvasinių vibracijų poveikiai augalų bei žmonių sveikatai.

Slaptas augalų gyvenimas. 5 dalis: Vienos mįslės

Daktaras Džordžas Staras Vaitas, knygos „Kosmoelektrinė augalininkystė“ autorius, pastebėjo neįprastą reiškinį: tokie metalai kaip geležis ir alavasskatina augalų augimą, jei jų dirbiniai pakabinami ant vaismedžių. Šiuos pastebėjimus patvirtino pramonės inžinierius iš Naujojo Džersio, Ramzalas Agrof-Sahajus. Jis ant pomidorų krūmų pakabino metalinius naujametinius eglutės žaisliukus, ir augalai pradėjo vesti vaisius gerokai anksčiau laiko.

Inžinierius pasakojo: „Iš pradžių žmona man neleido kabinti žaisliukų, sakydama, kad tai atrodo tiesiog kvaila. Tačiau kai penkiolika vazonuose pasodintų ir žaisliukais „papuoštų“ pomidorų pradėjo duoti derlių spaudžiant šalčiui, aplenkdami visus kaimynų daržus, ji paliko mane ramybėje“. Svarbu paminėti, kad 1960-aisiais metais žaisliukai būdavo gaminami ne iš plastiko, o iš itin plonos metalinės folijos.

1960 m. Maskvoje mokslininkai Krylovas ir Tarakanova paskelbė pranešimą apie dar vieną mįslę: šalia magnetinio pietų poliaus pomidorai sunokdavo greičiau nei šalia šiaurės poliaus. Kiek vėliau, 1968 m., inžinierius Lenas Koksas iš Kolorado, perskaitęs straipsnį apie kosmoso tyrimus, susidomėjo magnetizmo taikymu žemės ūkyje. NASA palydovinės nuotraukos rodė, kad kenkėjų pažeisti kviečių laukai atrodo visiškai kitaip nei sveiki plotai.

Koksas, pasikonsultavęs su metalurgu, nusprendė išbandyti magnetitą – geležies rūdą. Jis ją sumalė į miltelius ir „įkrovė“ stipriame magnetiniame lauke. Šiais milteliais jis apibarstė ridikėlių lysves. Nors antžeminė augalų dalis nesiskyrė nuo įprastos, ištraukus ridikėlius paaiškėjo stulbinantys rezultatai: ridikėliai buvo dvigubai didesni, o jų šaknys – net 3–4 kartus ilgesnės. Tokių pat rezultatų pavyko pasiekti su morkomis, morais ir brokoliais.

1970 m. Kokso įmonė pradėjo pardavinėti šį „aktivatorių“. Pirkėjai džiaugėsi ne tik gausiu derliumi, bet ir pagerėjusiu skoniu, o gėlės sukraudavo dvigubai daugiau pumpurų. Paklaustas, kaip tai veikia, Koksas atsakydavo: „Tai mįslė. Aš apie tai žinau ne daugiau nei gydytojai apie aspirino veikimo mechanizmą“. Įdomu tai, kad milteliai veikė tik tada, kai būdavo įterpiami tiesiai į atvirą žemę – vazonuose ar šiltnamiuose efektas išnykdavo. Manoma, kad magnetitas savo jėgą atiduoda tik kontaktuodamas su „motule Žeme“.

Ląstelių vibracijos ir gyvenimo paslaptis

Tarpukariu mokslininkai padarė dar vieną atradimą: gamtos spinduliuotė augalams yra kur kas svarbesnė, nei manyta anksčiau. 1920-aisiais rusų inžinierius Georgijus Lochovskis, gyvenęs Paryžiuje, iškėlė revoliucinę teoriją: gyvybės pagrindas yra ne materija, o su ja susijusi nemateriali vibracija.

Lochovskis teigė, kad kiekviena ląstelė yra mikroskopinis svyravimų kontūras, gebantis spinduliuoti ir priimti aukšto dažnio bangas. Anot jo, ląstelės branduolyje esantys sriegiai veikia kaip elektrinė ritė. 1925 m. knygoje „Gyvybės kilmė“ jis aprašė, kad ligos priežastis yra ląstelių vibracijų išsibalansavimas, o kova su mikrobais – tai vibracijų karas. Jei ląstelės vibracija nusilpsta, patogenas laimi, o jei ląstelė vibraciją išlaiko – mikrobas žūsta.

1923 m. Lochovskis sukonstravo aparatą, skleidžiantį trumpąsias bangas, kurį pavadino „ląsteliniu radiosiųstuvu“. Paryžiaus ligoninėje jis atliko eksperimentą su pelargonijomis (geranijomis), kurios buvo užkrėstos augalų vėžiu. Veikiant aparatui, augalų augliai po kelių savaičių tiesiog sudžiūvo ir nukrito – augalai pasveiko ne naikinant vėžines ląsteles išore, o stiprinant pačių augalų sveikų ląstelių vibracijas.

Norėdamas patikrinti kosminės energijos hipotezę, Lochovskis vėliau nenaudojo jokio aparato, o tiesiog apsuko sergančią pelargoniją varine spirale. Po kelių savaičių kontrolinė grupė augalų žuvo, o spiralės apsaugotas augalas ne tik pasveiko, bet ir užaugo dvigubai didesnis. Lochovskis manė, kad augalas sugebėjo iš kosminės spinduliuotės, kurią jis vadino „Universumu“, „pagauti“ reikiamą dažnį savo sveikatai atstatyti.

Universumas ir eterio paslaptis

Lochovskis „Universumu“ vadino visatos spinduliuočių visumą, kuri nuolat persmelkia atmosferą. Tai nebuvo vakuumas, o greičiau visų kosminių spindulių sintezė – eteris. Jis buvo įsitikinęs, kad ši koncepcija gali paaiškinti net tokius reiškinius kaip telepatija ar žmogaus ir augalų bendravimas. Jo geranija su spirale pasiekė pusantro metro aukštį ir žydėjo net žiemą.

Vėliau mokslininkas sukūrė „daugiabangį spinduliuotoją“, skirtą žmonių gydymui. Šis prietaisas buvo sėkmingai naudojamas Prancūzijos, Italijos ir Švedijos ligoninėse gydant vėžį, artritą ir kitas „neišgydomas“ ligas. 1941 m. Lochovskis pabėgo iš okupuoto Paryžiaus į Niujorką, kur jo metodai padėjo daugybei pacientų. Tačiau po jo mirties 1943 m. šie atradimai nebuvo įtraukti į oficialią mediciną, o dabar JAV šio prietaiso naudojimas medicininiais tikslais yra oficialiai draudžiamas.

Tai buvo ištraukos iš Peterio Tompkinso ir Christopherio Birdo knygos „Slaptas augalų gyvenimas“. Vaizdo įrašo pabaigoje Jurijus Šatochinas prideda ironišką pastebėjimą apie draudimus JAV: pasirodo, ten nuo 1940 m. oficialiai ribojamas ir rusiškų balalaikų naudojimas bei gamyba, reikalaujant specialių licencijų. Pasakojimas baigiamas raginimu skaityti knygas, nes su jomis gyventi įdomiau.

Šioje dalyje nagrinėjama viena didžiausių mokslo paslapčių – biologinė transmutacija arba gyvų organizmų gebėjimas paversti vienus cheminius elementus kitais.

Slaptas augalų gyvenimas. 6 dalis: Kaip – niekas nežino

XX a. pradžioje prancūzų moksleivis Lui Kervranas, svajojęs apie mokslininko karjerą, pastebėjo keistą reiškinį tėvo vištidėje: vištos nuolat lesė sėlenas ir žėrutį (silicio junginį). Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl jos tai daro, juk paskerdus vištą jos skrandyje žėručio pėdsakų nelikdavo. Dar keisčiau buvo tai, kad vištos kasdien dėjo kiaušinius su kalkiniu lukštu, nors dirvožemyje, kuriame jos gyveno, akivaizdžiai trūko kalkių. Po daugelio metų Kervranas suprato: vištos geba paversti vieną elementą kitu.

Skaitydamas Gustavo Flobero romaną, Kervranas rado užuominą apie garsų prancūzų chemiką Lui Nikola Voklaną. Šis dar XVIII a. pastebėjo, kad vištos lukštuose išskiria kur kas daugiau kalkių, nei jų suėda su pašaru. Išvada viena – vištos sintetina materiją. Tačiau kaip? Niekas nežino.

Jei vištos organizmas gamina kalcį, vadinasi, visa mokyklinė chemija turi būti peržiūrėta. Šiuolaikinės chemijos tėvas Antuanas Lavuazjė teigė, kad gamta nieko nesukuria iš naujo, tik keičia formą. Buvo manoma, kad elementai gali jungtis, bet ne virsti vienas kitu. Tik XX a. pradžioje, atradus radioaktyvumą, paaiškėjo, kad radis skildamas virsta švinu, heliu ir energija. Vėliau fizikas Ernestas Rezerfordas įrodė, kad bombarduojant atomų branduolius galima sukelti elementų transmutaciją. Tačiau niekas netikėjo, kad tai gali vykti gyvame organizme be milžiniškos energijos ir laboratorinės įrangos.

Lui Kervranas, tapęs inžinieriumi ir biologu, nusprendė pakartoti senąjį eksperimentą. Jis nustatė, kad vištos, lesinamos tik avižomis (kuriose gausu kalio, bet mažai kalcio), vis tiek deda kiaušinius su kietu lukštu. Jei vištoms trūksta kalcio, po kelių dienų jų kiaušiniai tampa minkšti, tačiau vos pridėjus kalio – lukštas vėl sukietėja. Vadinasi, vištos paverčia kalį į kalcį. Panašius atradimus dar 1600-aisiais padarė Žanas Baptista Helmontas su gluosnio sodinuku: medis per 5 metus priaugo 85 kg, nors žemės svoris vazone beveik nepakito. Ar medis pavertė vandenį mediena?

Kervraną sudomino ir kiti augalai, pavyzdžiui, ispaninė kerpė, kuri auga ant varinių laidų be jokio kontakto su žeme. Ją sudeginus, vario pėdsakų nerandama – tik geležies oksidai ir kiti elementai, matyt, gauti iš atmosferos. Kitas mokslininkas Henris Spindleris pastebėjo, kad laminarijos (jūros dumbliai) gamina jodą. Dar XVIII a. pabaigoje tyrėjas Vogelis įrodė, kad pipirnės, laistomos tik distiliuotu vandeniu, sugeba sukaupti dvigubai daugiau sieros, nei jos buvo sėklose.

Anglijos žemės ūkio institute mokslininkai nustatė, kad dobilai per 17 metų iš lauko „ištraukė“ kur kas daugiau mineralų, nei jų buvo dirvoje. Skaičiavimai rodė, kad dirvai atstatyti reikėtų tonų trąšų, tačiau laukas vis tiek išliko derlingas. Ieškodamas atsakymo, Spindleris rado barono fon Hercelės darbus. Šis mokslininkas šimtus kartų įrodė, kad augalai distiliuotame vandenyje paslaptingu būdu padidina kalio, fosforo, magnio ir sieros kiekį. Anot jo, augalai gali paversti:

• Fosforą į sierą.
• Kalcį į fosforą.
• Magnį į kalcį.
• Anglies dvideginį į magnį.
• Azotą į kalį.

Nors fon Hercelės darbai 1876–1883 m. oficialaus mokslo buvo sutikti tyla, jais susidomėjo Pjeras Barangeris, Paryžiaus laboratorijos direktorius. Jis 10 metų vykdė eksperimentus, kurie visiškai patvirtino Hercelės atradimus. 1958 m. Ženevoje Barangeris paskelbė, kad mokslas apie atomą stovi prieš revoliuciją. Jis teigė: „Mano rezultatai atrodo neįtikėtini, bet nuo jų niekur nedingsi. Augalai žino senąją alchemikų paslaptį – jie kasdien paverčia vienus elementus kitais“.

Barangeris pateikė neginčijamų įrodymų, kad ankštinių augalų dygimo metu manganas išnyksta, o jo vietoje atsiranda geležis. Jis nustatė, kad šiam procesui įtakos turi dygimo laikas, apšvietimas ir net Mėnulio fazės. Mokslininkas pabrėžė, kad jo laboratorija nėra „pseudomokslo irštva“, o kruopščiai tikrinama vieta. Jis nustatė, kad jei sėklos dygsta kalcio druskų tirpale, fosforo ir kalio kiekis jose šokteli 10 %.

Nors šie rezultatai stulbina vaizduotę, kol kas niekas nerado klaidų eksperimentuose. Augalai įrodo, kad gyvybė nėra tik cheminis reiškinys – tai kažkas gilesnio, glūdinčio pačiuose nepažintose atomo fizikos kampeliuose.

Baigiamoji dalis, kurioje Lui Kervranas ir kiti tyrėjai meta iššūkį tradicinei chemijai ir atskleidžia dvasines gyvybės šaknis.

Mįslė atomo branduolyje

Nors Kervrano ir Barangerio rezultatai stulbino vaizduotę, kol kas niekas nerado klaidų jų eksperimentuose. Faktas lieka faktu: augalai gali paversti vienus elementus kitais (Transmutacija). Žurnalas „Science et Vie“ rašė, kad patys branduolio fizikai, norėdami paaiškinti atomo sandarą, iškėlė keturias viena kitai prieštaraujančias teorijas. Galbūt gyvybės paslaptis iki šiol neatskleista todėl, kad niekas neieškojo atsakymų pačiame atomo branduolyje? Kol gyvybė vertinama tik kaip cheminis ir molekulinis reiškinys, tikrasis raktas gali slypėti nepažintuose branduolinės fizikos kampeliuose.

Kervranas pastebėjo, kad tam tikri augalai į dirvožemį išskiria elementus, naudingus kitų augalų augimui. Šis atradimas galėtų iš esmės pakeisti sėjomainos ir tręšimo doktrinas. Jis darė prielaidą, kad augalai vykdo subatomines transmutacijas, kurių žmogus negali atkartoti laboratorijose be milžiniškos dalelių smūgio jėgos. Be to, augalai įprastoje temperatūroje sintezuoja sudėtingas medžiagas, pavyzdžiui, alkaloidus, kurių gamybai pramonėje reikia specifinių sąlygų.

Viduramžiais alchemikai tikėjo, kad medžiagos nėra nekintančios. Jų pagrindinis tikslas buvo transmutuoti „paprastuosius“ metalus (tokius kaip švinas) į tauriuosius metalus (auksą arba sidabrą). Transmutacija plačiąja prasme yra vieno pavidalo, būsenos ar medžiagos virtimas kita. Tačiau priklausomai nuo konteksto – ar tai būtų fizika, chemija, ar senovinė alchemija – šis terminas įgyja skirtingas reikšmes.

1. Branduolinė transmutacija 

Šiuolaikiniame moksle tai procesas, kurio metu vienas cheminis elementas virsta kitu. Tai vyksta pasikeitus protonų skaičiui atomo branduolyje.

• Natūralioji transmutacija: Vyksta savaime radioaktyvaus skilimo metu. Pavyzdžiui, uranas bėgant laikui skyla ir galiausiai virsta švinu.
• Dirbtinė transmutacija: Pasiekiama laboratorijose (pvz., dalelių greitintuvuose), kai atomų branduoliai bombarduojami kitomis dalelėmis. Būtent taip mokslininkai sukūrė sintetinius elementus, kurių gamtoje praktiškai nėra.

2. Biologinė transmutacija 

Tai hipotezė, teigianti, kad gyvi organizmai gali paversti vienus cheminius elementus kitais (pavyzdžiui, kalį į kalcį) žemos temperatūros branduolinių reakcijų metu.

Svarbu: Šiuolaikinis mokslas nepripažįsta (! – praėjus beveik šimtui metų po viršuje aprašytų atradimų!!) biologinės transmutacijos kaip realaus reiškinio, nes tam reikalingos energijos kiekiai yra nesuderinami su gyvybiniais procesais. – Ir tai dar vienas provincialumo, stabdančio vystymąsi, apsireiškimas (plačiau – straipsnyje “Pokalbiai su elektroniniais smegenimis 2”, antroje dalyje).

Kodėl dirvožemis neišsenka?

Kervraną suintrigavo dar vienas globalus reiškinys, aprašytas D. Bertrano knygoje „Magnis ir gyvybė“. Po derliaus nuėmimo iš dirvos pašalinama daugybė mineralų, tačiau skaičiavimai rodo, kad daugelyje pasaulio vietų (Egipto, Kinijos, Italijos slėniuose) žemė išlieka derlinga tūkstančius metų, nors į ją negrąžinama tiek magnio, kiek išvežama su derliumi. Kervranas iškėlė hipotezę: galbūt augalai patys paverčia kalcį į magnį arba azotą į anglį? Tai paaiškintų, kodėl dirvožemis sugeba atsistatyti.

1962 m. Kervranas išleido knygą „Biologinės transmutacijos“. Jis perspėjo, kad žemdirbiai, pasikliaujantys vien cheminėmis trąšomis, sulauks skaudžių pasekmių. Anot jo, grynai cheminė mityba yra nepilnavertė. Mokslas klysta manydamas, kad visos reakcijos gyvame organizme yra tik cheminio pobūdžio. Kervranas tvirtino, kad materija turi nematomą savybę, apie kurią neįtaria nei fizika, nei chemija. Biologiniai procesai gali turėti cheminę išraišką, tačiau ji yra tik pasekmė, o ne priežastis.

Gyvybė – dvasinis pradas

Rudolphas Hauschka savo knygoje „Materijos prigimtis“ išplėtojo šias idėjas dar toliau. Anot jo, gyvybė nėra tik elementų derinys, o kažkas, kas egzistavo prieš juos. Hauschka materiją vadino „gyvybės nuosėdomis“. Jis buvo Rudolfo Steinerio dvasinio mokslo šalininkas ir teigė, kad žinomi cheminiai elementai yra tik mirę gyvybės formų likučiai. Nors chemikai gali išskirti anglį ar vandenilį iš augalo, jie negali iš šių elementų sukurti gyvo augalo. Gyvas gali tapti mirusiu, bet gyvybė sukuriama iš dvasinio prado.

Hauschka pakartojo daugelį bandymų ir nustatė, kad augalai ne tik kuria materiją iš nematerialios sferos (eterio), bet ir gali vėl ją paversti eteriu. Šis procesas dažnai vyksta ritmiškai, pagal Mėnulio fazes. Kervranas pridūrė: „Negalime sakyti, kad jei aš to nežinau – vadinasi, tai neegzistuoja. Mes vis dar tiksliai nežinome, kas yra materija, protonas ar elektronas. Žodžiai tik pridengia mūsų nežinojimą“.

Reziumė: Ekologinė revoliucija

Nors mokslo elitas į transmutacijos idėjas žiūri skeptiškai, biologinės žemdirbystės šalininkai jau seniai perspėjo apie didelę „nuogos chemijos“ kainą. JAV prarado milžiniškus plotus ariamos žemės dėl intensyvių metodų, o Europoje augalų atsparumas kenkėjams nuolat mažėja. Nobelio premijos laureatas Lui de Broilis teigė, kad mokslui dar per anksti bandyti paaiškinti gyvybinius procesus remiantis pasenusiomis XVIII ar XIX a. fizikos koncepcijomis.

Geologas Jeanas Lombardas rašė, kad didžiausia kliūtis mokslo raidai yra prasta mokslininkų atmintis. Jie linkę pamiršti, kad jų pirmtakai būdavo deginami ant laužų už tiesas, kurios šiandien yra vadovėlinės. Net Sovietų Sąjungoje (pavyzdžiui, Korolkovas 1972 m.) mokslininkai ėmė pastebėti mineralų metamorfozes, kurios neatitinka tradicinių geologijos pažiūrų.

Galiausiai Kalifornijos gydytojas Michaelas Valtza pažymėjo, kad Kervrano knyga siūlo visiškai naują požiūrį į mineralų apykaitą žmogaus kūne. Koncepcija, kad užtenka tiesiog pridėti trūkstamą elementą į maistą, yra ne tik abejotina, bet ir klaidinga.

„Skaitykite knygas, su jomis gyventi įdomiau,“ – atsisveikina diktorius Jurijus Šatochinas. Ši šeštoji dalis užbaigia neįtikėtiną kelionę per „Slaptą augalų gyvenimą“, primindama mums, kad gamta nuolatos vykdo stebuklus, kuriuos mes dar tik mokomės suprasti.

Rusų kosmonautų gydytojas, medicinos mokslų daktaras Neumyvakinas Ivanas Pavlovičius (rus.Иван Павлович Неумывакин), - vienas iš tarybinės kosminės medicinos pradininkų, ilgą laiką atsakingas už kosmonautų sveikatą ir medicinos pagalbą skrydžių metu. Vėliau jis išgarsėjo savo alternatyviosios medicinos metodais ir sveikos gyvensenos teorijomis. Jis irgi teigia moksliškai įrodęs elementų transmutaciją.

LLPT

aurys.lt