GRIKIAI IŠGELBĖS NUO VISŲ LIGŲ!

Bet tik jei juos ruošite būtent šiuo būdu...

I dalis

Esate tikri, kad valgote patį sveikiausią produktą pasaulyje? Tačiau jūsų puodas su verdančiu vandeniu būtent dabar verčia jį nuodu, kuris jus kosminiu greičiu pradės sendinti. Įrodysiu, kad visą gyvenimą grikius gaminote neteisingai, ir pateiksiu vienintelį receptą, kuris iš tikrųjų atstatys jūsų kraujagysles ir žarnyną.

Įsivaizduokite tipinį rytą. Atsimerkiate dar prieš nuskambant žadintuvui, bet vietoj laukiamo jėgų antplūdžio ir noro pradėti naują dieną, jaučiate neįveikiamą sunkumą. Kūnas tarsi sustingęs per naktį. Jums reikia tiesiog „išsivaikščioti“. Pirmieji žingsniai iki vonios sunkūs, sąnariai šiek tiek girgžda, pirštai lankstosi su lengvu pasipriešinimu, tarsi būtų surūdiję. Žiūrite į veidrodį ir matote lengvą veido paburkimą. Einate į virtuvę, užsiplikote kavos, nes be šio pirmo puodelio galvoje tvyro tirštas rūkas, o susikoncentruoti į paprastas užduotis praktiškai neįmanoma. O vakarop prisideda nauja problema – pilvas, kuris ryte buvo santykinai plokščias, išsipučia kaip būgnas. Atsiranda diskomfortas, gurgimas ir vienintelis noras – kuo greičiau atsisegti viršutinę kelnių sagą ir atsigulti ant sofos.

Štai ką sako rusų daktaras Ruslanas Karimovas: Jei šiame aprašyme atpažinote save bent iš dalies, noriu užduoti jums vieną klausimą: kaip dažnai sakėte sau ar girdėjote iš pažįstamų frazę: „Na, o ko aš norėjau, man jau 45, 50, 60 metų, tai tiesiog amžius“? Jūs ateinate į polikliniką, turite teisėtas 12 minučių priėmimui. Sėdate priešais pavargusį gydytoją ir pradedate vardyti: „Daktare, man sunkumas po valgio, keliai maudžia rytais, jėgų pietums visai nelieka, spaudimas pradėjo šokinėti“. Gydytojas žiūri į jūsų bazinius tyrimus: cukrus lyg ir ties viršutine normos riba, cholesterolis šiek tiek padidėjęs, bet nieko kritiško. Jis atitraukia žvilgsnį nuo popierių, sunkiai atsidūsta ir ištaria tą pačią griaunančią frazę: „Mielasis, na, pažiūrėkite į pasą, tai amžiaus pokyčiai. Pagerkite vitaminų, mažiau nervinkitės, valgykite košes“. Ir jūs einate namo su įsitikinimu, kad jūsų jaunystė baigėsi, kad dabar šis silpnumas, šis kūno girgždėjimas ir šis išsipūtęs pilvas – jūsų amžini palydovai.

Bet kaip gydytojas, kuris kasdien dirba su tikrosiomis ligų priežastimis, privalau pasakyti jums tiesą – jus žiauriai apgavo, ir jūs patys save apgaudinėjate. Tai, ką jūs ir daugelis gydytojų vadinate natūraliu senėjimu, iš tikrųjų neturi nieko bendro su amžiumi. Natūrali senatvė neturėtų būti lydima skausmo, pūtimo ir lėtinio nuovargio. Tai, ką jaučiate kiekvieną savo laiko sekundę – tai sisteminio, lėtinio, vangiai vykstančio uždegimo simptomai. Įsivaizduokite rusenantį laužą. Jis neliepsnoja ryškia ugnimi kaip ūmi angina su 39 laipsnių temperatūra. Jis tyliai rūksta jūsų kūno viduje diena iš dienos. Šie toksiški dūmai nepastebimai griauna jūsų kraujagyslių sieneles, daro jas kietas. Jie prasiskverbia į sąnarius, sukeldami tą patį rytinį stingulį. Jie kerta per nervų sistemą, sukurdami rūką galvoje ir atimdami jūsų energiją. Jūs nesenstate kosminiu greičiu – jūs tiesiog rūdijate iš vidaus dėl šio paslėpto uždegimo.

Ir čia slypi nuostabi žinia, apie kurią retai kalbama medicinos kabinetuose. Dėmesio: tai, ką esame įpratę laikyti negrįžtamu senėjimo procesu, iš tikrųjų yra grįžtamas procesas. Jūsų kūnas turi neįtikėtinų regeneracijos išteklių. Žarnyno gleivinės ląstelės visiškai atsinaujina per kelias dienas. Kepenys spėja atsistatyti. Jūsų kraujagyslės vėl gali tapti elastingos, o sąnariai – mobilūs. Sąnariai gali nustoti girgždėti, o rūkas galvoje gali išsisklaidyti tiesiog per kelias savaites. Bet kodėl tai nevyksta? Kodėl regeneracijos procesas stringa? Todėl, kad kiekvieną mielą dieną, patys to nežinodami, jūs metate malkas į šį uždegimo laužą. Jūs bandote maitintis teisingai, laikotės dietų, atsisakote akivaizdaus maisto šiukšlyno – greito maisto ir saldumynų. Pradedate gaminti sau sveiką maistą, pavyzdžiui, pusryčiams ar pietums verdate paprastus grikius.

Grikiai – tai tikra karalienė posovietinėje erdvėje. Mums nuo vaikystės kalė į galvą, kad tai pats dietiškiausias, pats naudingiausias produktas. Juose gausu geležies, magnio, B grupės vitaminų. Juos rekomenduoja diabetikams, žmonėms su antsvoriu, tiems, kurie turi problemų su virškinimo traktu. Tai iš tikrųjų unikali kruopa, kuri savo pradinėje būsenoje gali tapti pačiu tikriausiu vaistu. Ji gali mažinti cukraus kiekį kraujyje, valyti kraujagysles ir dirbti kaip galingas antioksidantas, tiesiog išvalydama tas pačias rūdis iš jūsų organizmo. Tačiau yra vienas didžiulis, katastrofiškas „bet“. Mes esame įpratę naikinti visą šio produkto naudą savo pačių rankomis savo virtuvėje.

Prisiminkite, kaip paprastai gaminate grikius. Jūs imate kruopas, greičiausiai jau apkepintas iki tamsiai rudos spalvos gamykloje, suberiate jas į verdantį vandenį ir verdate 15–20 minučių, kol jos tampa minkšta, suvirusia koše. Pažįstamas vaizdas? Taigi, tą pačią akimirką, kai vanduo puode verda, jūs darote cheminį nusikaltimą prieš savo sveikatą.

Kaip paprastai gaminate grikinius? Imate jau pakepintas tamsiai rudas kruopas, beriate į verdantį vandenį ir verdate 15–20 minučių. Tai cheminis nusikaltimas. 100 laipsnių temperatūroje grikių gydomoji struktūra sugriūna. Atsparusis krakmolas virsta paprastu cukrumi. Kasos reakcija į tokią košę yra tokia pati, tarsi suvalgytumėte kelis šaukštus rafinuoto cukraus. Be to, virimas nepašalina apsauginių mechanizmų, kurie blokuoja mineralų įsisavinimą. Rezultatas: insulino šuolis, žarnyno uždegimas, vakarinis pilvo pūtimas ir rytinis nuovargis.

Jūs sugriaunate sudėtingą gydomąją angliavandenių struktūrą. 100 laipsnių temperatūroje ir ilgai verdant, tas pats naudingas atsparusis krakmolas, kuriuo taip garsėja grikiai, virsta banaliu paprastu cukrumi. Jūs galvojate, kad valgote sudėtinį angliavandenį, kuris suteiks jums energijos pusei dienos, o iš tikrųjų jūsų kasa tą akimirką gauna smūgį, palyginamą su tuo, jei būtumėte suvalgę kelis šaukštus rafinuoto cukraus. Be to, toks apdorojimas nesunaikina paslėptų paties grūdo apsauginių mechanizmų, kurie mirtinai blokuoja visų tų mineralų, dėl kurių tuos grikius valgote, įsisavinimą. Geležis praeina tranzitu, magnis neįsisavinamas, užtat gaunate insulino šuolį, žarnyno gleivinės uždegimą ir kaip pasekmę – tą patį vakarinį pūtimą bei rytinį nuovargį. Jūs gydotės produktu, kurį patys pavertėte nuodu.

Bet yra visiškai kitas metodas. Metodas, kurį naudojo mūsų protėviai ir kurį šiandien patvirtina patys moderniausi tyrimai nutriciologijos ir gastroenterologijos srityse. Egzistuoja ypatingas grikių paruošimo būdas, kurį naudojant jie ne tik išsaugo 100 % savo savybių, bet ir keičia savo cheminę struktūrą, virsdami galingu probiotiku. Taip paruošti jie veikia kaip kempinė, sugerdami toksinus, gydydami žarnyno sieneles ir mažindami tą patį sisteminį uždegiminį procesą. Jie tiesiog išjungia jūsų pagreitintą senėjimą. Aš būtinai pasidalinsiu su jumis šiuo tiksliu, nuosekliu receptu kiek vėliau. Būsite nustebę, kiek tai paprasčiau ir greičiau nei įprastas virimas.

Bet prieš bėgdami į virtuvę traukti kruopų, turite žinoti vieną kritiškai svarbų dalyką. Reikalas tas, kad šis receptas nėra stebuklinga tabletė visiems iš eilės. Jei jūsų žarnynas ir virškinimo sistema dabar yra tam tikros būklės, jei priklausote vienam iš trijų specifinių virškinimo tipų, šis gydomasis receptas gali jums rimtai pakenkti. Jis sukels paūmėjimą, su kuriuo jums teks kovoti medikamentais. Mums reikia įsitikinti, kad jūsų sistema pasiruošusi. Patikrinkime tiesiog dabar, koks jūsų virškinimo tipas ir ar neturite paslėptų nelaimės signalų, kurie rėkia apie tai, kad gleivinė jau griūva.

Taigi, prieš pereidami prie paties recepto, turime atlikti nedidelę jūsų sveikatos inventorizaciją. Žadėjau jums parodyti, kodėl teisingi grikiai gali tapti vaistu, bet perspėjau: jei nežinote savo virškinimo tipo, bet kokia kruopa, net pati naudingiausia, gali suveikti kaip švitrinis popierius jūsų žarnynui. Savo praktikoje žmonių reakciją į javus ir angliavandenius skirstau į tris aiškius tipus. Klausykite įdėmiai ir pabandykite čia rasti save.

Pirmas tipas – „tingus žarnynas“. Tai pacientai, kurių virškinimo trakto motorika dirba kaip senas, surūdijęs konvejeris. Maisto gumulas juda itin lėtai. Jei žmogus su tokiu tipu suvalgo lėkštę įprastos košės, jis jaučiasi tarsi prarijęs plytą. Maistas nugula skrandžio dugne sunkiu kroviniu ir lieka ten valandoms. Prasideda paslėptas rūgimo procesas. Tokiems žmonėms retai būna aštrūs skausmai, bet jų nuolatinis palydovas – lėtinis vidurių užkietėjimas, pilnumo jausmas net nuo mažų porcijų ir bukas sunkumas dešinėje pašonėje. Tulžis išteka vangiai, fermentų trūksta. Jei tingiam žarnynui duosime neteisingai paruoštos ląstelienos, ji tiesiog sustos ir pablogins intoksikaciją.

Antras tipas – „sudirgintas arba reaktyvus žarnynas“. Čia vaizdas tiesiog priešingas. Gleivinė yra tiek uždegiminė ir jautri, kad reaguoja absoliučiai į viską. Tai tie patys pacientai, kurie man per priėmimą sako: „Daktare, aš net nuo vandens pučiuosi“. Vos jiems suvalgius porą šaukštų bet kokio angliavandeninio maisto – ar tai būtų grikiai, avižos ar net obuolys – po 20 minučių pilvas išsipučia į kietą rutulį. Prasideda burbuliavimas, spazmai, nenuspėjami viduriai. Žarnyno nervų sistema yra nuolatinės panikos būsenoje. Tokiam reaktyviam tipui įprasta virta kruopa su savo grubiomis skaidulomis ir paslėptais cukrais – tai kaip druska ant atviros žaizdos.

Trečias tipas – „išsekęs“. Bene klastingiausias tipas, nes jis ilgą laiką praeina be ryškių skausmo simptomų. Žmogus gali eiti į tualetą kaip pagal laikrodį, jam nėra stipraus pūtimo, bet jis nuolat jaučiasi pavargęs. Plaukai blunka ir slenka, oda tampa sausa. Kodėl taip vyksta? Normos atveju mūsų žarnynas išklotas milijonais mikroskopinių gaurelių, kurie įsiurbia vitaminus ir mineralus iš maisto. Tai panašu į tankų, purų, aksominį kilimą. Išsekusio tipo atveju dėl ilgalaikės neteisingos mitybos šis kilimas virto plika, ištrypta pieva. Žmogus gali pirkti patį brangiausią ūkininkų maistą, gerti saujas elitinių vitaminų, bet niekas neįsisavinama – viskas praeina tranzitu. Ląstelės tiesiog badauja esant pilnam skrandžiui.

II dalis

Atpažinote save viename iš šių scenarijų? Jei taip, jūsų virškinimo sistema būtent dabar prašo pagalbos. Bet problema ta, kad esame įpratę ignoruoti lengvą diskomfortą pilve. Išgeriame tabletę nuo pūtimo ir einame į darbą. Todėl noriu parodyti jums neakivaizdžius nelaimės signalus – „raudonąsias vėliavas“, kurios rėkia apie tai, kad jūsų žarnyno gleivinė griūva būtent dabar, net jei pilvo jums neskauda.

Pirmoji raudonoji vėliava – ledinės rankos ir kojos. Pas mane dažnai ateina pacientės, kurios miega su vilnonėmis kojinėmis net vasarą. Jos galvoja, kad tai tiesiog jų kraujagyslių ypatybė arba vegetacinė kraujagyslių distonija. Iš tikrųjų šaltos galūnės – tai klasikinis požymis to, kad jūsų uždegiminiame plonajame žarnyne nustojo įsisavinti geležis ir vitaminas B12. Vystosi paslėpta audinių hipoksija. Ląstelėms trūksta deguonies, skydliaukė lėtina medžiagų apykaitą, kad sutaupytų energijos, ir periferinė kraujotaka išsijungia kaip nereikalinga. Jūsų žarnynas negali išgauti šilumos iš maisto.

Antroji raudonoji vėliava – nepaaiškinamos odos problemos. Oda – tai jūsų virškinimo trakto veidrodis. Jei žarnyno pasienyje gynyba pralaužta, „muitinė“ nustoja veikti. Tarp gleivinės ląstelių atsiranda mikrotarpai. Tai vadinama „pralaidaus žarnyno sindromu“. Toksinai, nesuvirškintos baltymų molekulės ir skilimo produktai prasiveržia tiesiai į kraujotaką. Kepenys nesusitvarko su šia šiukšlių lavina ir organizmas pradeda mesti toksinus per atsarginį šliuzą – per odą. Atsiranda smulkūs bėrimai ant kaktos ir skruostų, raudonos niežtinčios dėmės, sausumas ant alkūnių arba tas pats nemalonus „žąsies odos“ epidermis ant užpakalinės rankų dalies. Tepti tai hormoniniais kremais yra tas pats, kas užklijuoti izoliacija mirksinčią automobilio prietaisų skydelio lemputę. Patikrinkite variklį!

Trečioji raudonoji vėliava – staigūs energijos šuoliai. Suvalgėte savo porciją sveikos košės pusryčiams. Teoriškai sudėtiniai angliavandeniai turėtų suteikti jums tolygią energiją 4–5 valandoms. Bet vietoj to maždaug po 40–60 minučių po valgio jus užklumpa neįveikiamas mieguistumas. Negalite susikoncentruoti, norisi gulėti, ranka pati tiesiasi prie antro puodelio kavos arba saldaus batonėlio. Tai požymis, kad jūsų gleivinė jau nesusitvarko su angliavandenių krūviu. Kasa dirba iki išsekimo, išmesdama milžiniškas insulino dozes, kad užgesintų „cukraus gaisrą“ kraujyje. Šie „insulino kalneliai“ diena iš dienos griauna jūsų kraujagysles.

Ir štai dabar mes galime uždaryti tą patį klausimą, kurį iškėliau pačioje pradžioje. Prisimenate, kalbėjome apie senėjimo iliuziją? Apie tai, kad sąnarių girgždėjimą, rūką galvoje ir jėgų trūkumą esame įpratę nurašyti amžiui. Taigi, senėjimas – tai ne skaičius jūsų pase. Senėjimas – tai fizinis jūsų gleivinės nusidėvėjimas dėl tų pačių procesų, apie kuriuos signalizuoja raudonosios vėliavos. Kai jūsų žarnynas sudirgintas arba išsekęs, kai jis praleidžia toksinus į kraują ir negali įsisavinti bazinių mineralų iš maisto, jūsų kūnas pereina į avarinį išgyvenimo režimą. Jis ima kalcį iš sąnarių, jis atjungia odos ir plaukų maitinimą, jis taupo energiją versdamas jus jaustis sugniuždytą. Jūs nesenstate, jūs tiesiog dėvitės iš vidaus dėl lėtinio uždegimo. Atstatykite gleivinę ir susigrąžinsite energiją, kurią turėjote prieš 10–15 metų.

Bet čia kyla svarbiausias, paradoksaliausias klausimas: kaip šios raudonosios vėliavos susijusios su jūsų įprasta sveika mityba? Juk jūs nevalgote greito maisto pusryčiams. Valgote avižinę košę, ruduosius ryžius, verdate grikius – produktus, kuriuos rekomenduoja visi pasaulio fitneso treneriai ir dietologai. Kaip gaunasi, kad būtent šis sveikas maistas toliau griauna jūsų gleivinę ir provokuoja cukraus šuolius? Kodėl naudingi javai tampa uždegimo priežastimi? Galite rasti pas save šias vėliavas ir pagalvoti, kad jums apskritai negalima angliavandenių. Mano pacientas Michailas galvojo taip pat. Jis valgė sausą virtą grikių košę kiekvieną dieną, šventai tikėdamas, kad laikosi griežčiausios gydomosios dietos, kol atsidūrė mano kabinete su priešdiabetu ir paniška baime bet kokiam maistui. Ir štai kokią katastrofišką klaidą jis darė.

Kai Michailas peržengė mano kabineto slenkstį, jam buvo 52 metai. Tai buvo suaugęs, valingas vyras, vadovas, įpratęs viską savo gyvenime griežtai kontroliuoti. Bet tą dieną jis atrodė visiškai pasimetęs ir, tiesą sakant, giliai išsigandęs. Maždaug prieš metus per planinę apžiūrą terapeutas jam diagnozavo priešdiabetą. Cukrus nevalgius išdavikiškai kilo aukštyn, o atsparumo insulinui indeksas paliko daug ko norėti. Gydytojas tada jam pasakė absoliučiai standartinę, išmoktą frazę: „Mielasis, išimame visa, kas saldu, miltinis maistas, sėdame ant griežtos dietos. Valgykite daugiau sudėtinių angliavandenių, košių, ypač spauskite grikius“. Michailas prie reikalo priėjo su armijos disciplina. Jis ne iš tų, kurie daro nuolaidas. Tą pačią dieną jis išmetė iš namų visą cukrų, pamiršo šviežios duonos, bulvių ir makaronų skonį. Jo kasdienis racionas virto asketišku, bedžiaugsmiu rinkiniu: sausa virta grikių košė be lašo aliejaus, gabalas sausos virtos vištienos krūtinėlės ir šiek tiek žalių daržovių. Jis šventai tikėjo, kad daro žygdarbį vardan sveikatos ir laikosi idealios gydomosios dietos. „Jei man neskanu ir sunku, vadinasi, dieta veikia“, – galvojo jis.

Bet praėjo metai ir vietoj to, kad sužydėtų ir pajustų jėgų antplūdį, Michailas tiesiog geso akyse. Energija buvo nulyje. Po savo teisingos, kankinančios grikių porcijos jis jautė tokį švininį silpnumą, kad tiesiog užmigdavo prie darbo stalo. Jam pradėjo šalti rankos net šiltame biure, oda tapo sausa, sudirgusi, pastebimai praretėjo plaukai. O baisiausia jo laukė pakartotinai priduodant kraują. Jis atnešė man šviežius tyrimus ir glikuoto hemoglobino lygis – rodiklis, atspindintis vidutinį cukrų per paskutinius 3 mėnesius – buvo aukštesnis nei prieš metus. Priešdiabetas užtikrintai, plačiais žingsniais perėjo į pilnavertį antro tipo diabetą. „Michailui išsivystė paniška baimė bet kokiam maistui, daktare“, – sakė jis man gniauždamas rankose krūvą atspaudų iš laboratorijos. „Aš valgau vieną žolę ir tuščią kruopą, springstu tais sausais grikiais kiekvieną mielą dieną. Atsisakiau visko, ką mėgau. Kodėl man darosi tik blogiau? Mano organizmas sugedo?“

Jo organizmas nesugedo – jis dirbo absoliučiai logiškai. Atsakymas slypi paslėptoje mūsų virškinimo fiziologijoje ir toje pačioje katastrofiškoje klaidoje, kurią Michailas, kaip ir 90 % jūsų, darė savo virtuvėje kasdien. Išnagrinėkime šio proceso mechaniką. Paaiškinsiu jums tai be sudėtingų akademinių terminų, paprastai ir suprantamai, bazinės biologijos lygiu. Grikių grūdas, kaip ir avižų, beje, iš prigimties turi unikalų komponentą – rezistentinį arba atsparųjį krakmolą. Tai nuostabi, tikrai gydomoji struktūra. Įsivaizduokite sudėtingą, tankiai supintą perlų giją. Skrandis neturi fermentų, kad perpjautų šią giją, todėl atsparusis krakmolas nesuvirškinamas plonajame žarnyne, o praeina tranzitu į storąjį, kur tampa elitiniu maistu mūsų draugiškai mikroflorai. Bakterijos su malonumu suvalgo šį krakmolą ir atsidėkodamos išskiria sviesto rūgštį (butiratą). O sviesto rūgštis – tai pagrindinis žarnyno gleivinės gydytojas. Ji nuima uždegimą, gydo mikroįtrūkimus ir, kas svarbiausia, kontroliuoja cukraus išmetimą į kraują. Tai gamtos apsauginis mechanizmas.

Bet ką darė Michailas? Jis ėmė šią gydomąją kruopą, užpylė ją vandeniu ir dėjo ant stiprios ugnies. 100 laipsnių temperatūra, aktyvus virimas 15–20 minučių. Veikiant agresyviam terminiam apdorojimui, kieta grūdo struktūra negrįžtamai sugriaunama. Toji gelbstinti atsparaus krakmolo perlų gija nutrūksta į smulkius gabalėlius. Iš sudėtinio angliavandenio, kuris turėjo maitinti bakterijas, krakmolas virsta lengvai pasisavinamu elementariu angliavandeniu – iš esmės gryna gliukoze. Kai Michailas suvalgydavo savo lėkštę suvirusios košės, jo virškinimo traktas momentaliai kaip kempinė įsiurbdavo šį ištirpusį cukrų į kraują. Kasa, paniškai reaguodama į staigų gliukozės šuolį, išmesdavo milžinišką insulino dozę, kad užgesintų šį gaisrą. Iš čia atsirasdavo tas neįveikiamas mieguistumas ir silpnumas valandą po valgio. Vadinamosios „insulino sūpynės“. Michailas bandė pabėgti nuo diabeto, bet savo virtais grikiais jis metodiškai klibino angliavandenių apykaitą, artindamas ligą su kiekvienais pusryčiais.

Bet cukraus šuoliai – tai tik pusė bėdos. Antroji problema, apie kurią nežino net daugelis fitneso trenerių, slypi medžiagoje pavadinimu fito rūgštis. Supraskite paprastą gamtos tiesą: nei vienas augalas planetoje nenori būti suvalgytas. Bet kurio grūdo užduotis – nukristi į žemę, peržiemoti ir sudygti pavasarį. Todėl evoliucija suteikė kruopoms, javams ir ankštiniams stiprius cheminius šarvus – fito rūgštį. Tai antinutrientas. Ji veikia kaip patikimas banko seifas, kuris mirtinai blokuoja grūdo viduje visus vertingus mineralus: geležį, magnį, cinką, kalcį. Grūdas saugo juos savo būsimam daigui. Įprastas virimas verdančiame vandenyje šio seifo neatidaro. Fito rūgštis nesuyra esant aukštoms temperatūroms. Be to, patekusi į jūsų virškinimo traktą aktyvioje būsenoje, ji veikia kaip agresyvus magnetas-plėšikas. Ji ne tik neatiduoda jums geležies ir magnio iš pačių grikių, bet ir suriša tuos mineralus, kurie jau buvo jūsų organizme arba pateko su kitu maistu, paversdama juos netirpiomis druskomis ir tiesiog išvesdama lauk tranzitu.

III dalis

Ir štai dabar mes galime sudėti dėlionę ir galutinai atsakyti į klausimą, kurį iškėliau ankstesniame skyriuje: kaip susijusios jūsų raudonosios vėliavos – ledinės rankos, blausūs slenkantys plaukai, bėrimai ant odos ir lėtinis nuovargis – su jūsų „teisingu“ maitinimusi? Visi šie išsekimo simptomai atsiranda būtent dėl fito rūgšties, kuri negailestingai vagia jūsų mineralus, ir dėl nuolatinių insulino šuolių, kuriuos provokuoja virta, atsparaus krakmolo netekusi kruopa. Jūs galvojate, kad valgote sveiką maistą, springstate juo vardan sveikatos, o iš tikrųjų savanoriškai sodinate save ant ląstelinio mineralinio bado ir stimuliuojate uždegimą. Michailas nesveiko, nes jo „gydomieji“ virti grikiai dirbo kaip delstinio veikimo bomba.

Žinant šią biocheminę spąstų sistemą, prieš mus iškyla visiškai logiškas, bet neįtikėtinai sudėtingas klausimas: kaip nutraukti šį užburtą ratą? Jei virti kruopos negalima, nes nužudome brangųjį krakmolą ir paverčiame jį paprastu cukrumi, o valgyti jos žalios negalima, nes fito rūgštis užblokuos mineralus ir atims iš mūsų geležį – kaip tada apgauti gamtą? Kaip neutralizuoti šią fito rūgštį saugiai, atidaryti seifą su vitaminais ir tuo pačiu išsaugoti atsparųjį krakmolą sveiką ir nepažeistą mūsų mikroflorai? Kaip priversti maistą atiduoti mums visą savo gydomąją galią nedidinant cukraus lygio kraujyje nei vienu vienetu? Būtent šalto užpylimo būdas išsprendžia šią problemą. Pateiksiu jums tikslias proporcijas, kurios išgelbėjo Michailą, bet ar tai suveiks asmeniškai jums būtent dabar? Atlikime paprastą 10 sekundžių testą tiesiog prieš ekraną.

Tiesiog dabar, kol žiūrite šį vaizdo įrašą, atidėkite visus darbus, atsisėskite tiesiai. Atliksime elementarų, bet neįtikėtinai informatyvų savitestą, kuris užtruks lygiai 10 sekundžių. Šis testas parodys, ar jūsų virškinimo sistema šiandien, šią pačią minutę, pajėgi įsisavinti tą patį idealų, teisingai paruoštą maistą, ar visgi ji pavers jį toksišku balastu. Gilesnis įkvėpimas. Raskite pas save apatinį šonkaulių kraštą dešinėje pusėje. Tai dešinės pašonės zona, kur slepiasi jūsų tulžies pūslė ir kepenys. Dabar pridėkite ten keturis dešinės rankos pirštus tiesiai po šonkaulių lanku. Pradėkite lėtai iškvėpti, šiek tiek lenkdamiesi į priekį, ir minkštai, bet užtikrintai panardinkite pirštus į pilvo gilumą, tarsi „panerdami“ po šonkauliais. Ką jaučiate? Idealiu atveju neturėtumėte jausti nieko, išskyrus minkštus audinius. Jokio pasipriešinimo. Bet jei dabar pajutote buką, spaudžiantį skausmą, aštrų dūrimą, lengvą pykinimą arba jums instinktyviai norėjosi atitraukti ranką ir išsitiesti – įsiminkite šį pojūtį.

O dabar antras etapas. Prieikite prie veidrodžio, iškiškite liežuvį kiek įmanoma toliau ir pažiūrėkite į jo šaknį. Matote tankias baltas ar gelsvas apnašas? O galbūt liežuvio kraštuose liko aiškūs jūsų dantų atspaudai, tarsi liežuvis būtų patinęs ir netilptų burnoje? Jei radote pas save bent vieną iš šių požymių – skausmingumą po dešiniu šonkauliu arba apnašomis padengtą, patinusį liežuvį – privalau jus įspėti: jūsų virškinimo sistema yra „uždarytų čiaupų“ režime. Būtent čia slypi paslaptis, apie kurią jums beveik niekada nepapasakos poliklinikoje. Standartiniame 12 minučių priėmime, kaip paprastai atrodo vizitas pas gastroenterologą? Jūs skundžiatės pūtimu ir sunkumu. Gydytojas siunčia jus atlikti pilvo ertmės echoskopijos. Echoskopuotojas 5 minutes vedžioja davikliu ir ištaria verdiktą: „Akmenų nėra, sienelės nesustorėjusios, yra nedidelis tulžies užlinkimas, bet su tuo visi gyvena, jūs sveikas“. Grįžtate pas terapeutą, jis gūžteli pečiais ir išrašo jums tablečių nuo dujų.

Bet echoskopijoje nesimato funkcijos! Echoskopija – tai fotografija, o virškinimas – tai kinas. Niekas netikrina, kaip būtent susitraukia jūsų tulžies pūslė realiu laiku. Niekas nesako jums apie tai, kad dėl lėtinio streso, miego trūkumo ir nuolatinio nerimo, mažytis raumeninis vožtuvas – Odžio sfinkteris, per kurį tulžis ir kasos fermentai turi ištekėti į žarnyną, yra kieto, „akmeninio“ spazmo būsenoje. Įsivaizduokite virtuvės kriauklę, kurios nutekėjimas visiškai užsikimšęs, o jūs bandote joje išplauti riebius indus. Tas pats vyksta jūsų viduje. Tulžis – tai mūsų pagrindinis gamtinis sanitaras ir stimuliatorius. Ji turi būti skysta ir taki, bet dėl spazmų ir reto, neteisingo maitinimosi ji sutirštėja, virsta tiršta gleive. Tai vadinama tulžies nuosėdomis (Biliarinu sladžu). Kepenys gamina tulžį, bet ji negali išeiti į išorę – čiaupas užsuktas.

Ir štai čia mes prieiname prie svarbiausio. Mes galime paimti pačius elitinius žaliuosius grikius. Galime idealiai užpilti juos šaltuoju būdu, apie kurį papasakosiu kiek vėliau. Mes neutralizuojame fito rūgštį, atidarome seifą su geležimi ir magniu, išsaugome gydomąjį atsparųjį krakmolą. Jūs su apetitu suvalgote šią porciją. Ši teisingai paruošta masė patenka į dvylikapirštę žarną, o toliau turi įvykti biocheminis sprogimas: tulžis privalo „plikyti“ maisto gumulą, nukenksminti jį ir aktyvuoti kasos fermentus, kad šie išskaidytų maistą į molekules. Bet jūsų čiaupas užsuktas! Sfinkteris spazmuotas, tulžis neteka, fermentai miega. Kas vyksta su maistu, net pačiu naudingiausiu, jei jis patenka į aplinką su 37 laipsnių temperatūra, 100 % drėgme ir guli ten be fermentų apdorojimo? Jis pradeda pūti ir rūgti.

Yra visiškai kitas metodas – šaltas užpylimas. Taip grikiai išsaugo 100 % savybių ir virsta galingu probiotiku, kuris tarsi kempinė sugeria toksinus ir gydo žarnyną. Tačiau prieš pasidalindamas receptu, turiu įspėti: jei jūsų virškinimo sistema yra tam tikros būsenos, šis receptas gali net pakenkti. Išskiriu tris virškinimo tipus:

  1.     Lėtas žarnynas: maistas juda lėtai, jaučiamas „plytos skrandyje“ pojūtis, lėtinis vidurių užkietėjimas.

  2.     Sudirgęs (reaktyvus) žarnynas: gleivinė tokia jautri, kad reaguoja į viską – net nuo vandens pilvas išsipučia kaip balionas.

  3.     Išsekęs žarnynas: pats klastingiausias. Žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, plaukai blunka, oda sausa. Nors valgo gerai, niekas neįsisavina, nes žarnyno „gaureliai“ išnykę.

Reikia atpažinti „raudonas vėliavas“, kurios rėkia apie naikinamą gleivinę:

• Šaltos rankos ir kojos: tai ženklas, kad žarnyne neįsisavinama geležis ir B12, ląstelėms trūksta deguonies.
• Odos problemos: oda yra žarnyno veidrodis. Jei atsiranda bėrimai, sausumas ant alkūnių ar „žąsies oda“ – tai „kiauro žarnyno“ sindromas, kai toksinai patenka tiesiai į kraują.
• Energijos šuoliai: po „sveikų“ pusryčių po valandos užplūsta nenugalimas mieguistumas. Tai ženklas, kad kasa dirba išsekimo režimu.

Turėjau pacientę Aną, 38 metų. Ji leisdavo pusę algos ūkininkų produktams, užsisakinėdavo organines kruopas, daigindavo grūdus, bet jos pilvas po kiekvieno valgio išsipūsdavo iki 6 mėnesio nėštumo būsenos. Ji verkė mano priėmime: „Ruslanai, aš maitinuosi švariau nei Tibeto vienuoliai, kodėl aš pūvu iš vidaus?“ O viskas todėl, kad jos tulžies pūslė buvo funkciškai atjungta. Maistas gulėjo žarnyne kaip negyvas svoris. Bakterijos puldavo nesuvirškintus likučius, išskirdamos litrus toksiškų dujų. Štai kodėl buvo taip svarbu atlikti šį 10 sekundžių testą. Tuo mes uždarome klausimą: kaip įsitikinti, kad jūsų sistema pasiruošusi gauti naudą iš teisingo maisto. Testas su palpacija ir liežuvio apžiūra aiškiai parodo, ar jūsų sistema pasiruošusi skaidyti sudėtingus elementus. Jei po šonkauliais skauda, o liežuvis su apnašomis, vadinasi, fito rūgšties neutralizavimo mechanizmas, kurį paleisime teisingu receptu, tiesiog nesuveiks iki galo. Jūs banaliai neturite „tirpiklio“, kad įsisavintumėte šiuos išlaisvintus mineralus.

Ar tai reiškia, kad situacija be išeities? Absoliučiai ne. Bet čia kyla kitas, dar rimtesnis klausimas: kaip užvesti šį užgesusį konvejerį? Kaip nuimti spazmą nuo sfinkterių, suskystinti tulžį ir priversti kasą išmesti galingą fermentų porciją kiekvienam valgymui? Paprastai šią akimirką ranka pati tiesiasi prie vaistinėlės. Žmonės tonomis perka fermentinius preparatus: Mezym, Creon, Festal, įvairias tulžį varančias tabletes, bandydami pakeisti savo organo funkciją cheminiu ramentu. Bet tiesa ta, kad kol geriate fermentus iš išorės, jūsų pačių kasa tampa tingi. Kam jai dirbti, jei šeimininkas ir taip įmes kapsulę? Tai kelias į niekur. Mums reikia užvesti jūsų pačių sulčių gamybą be jokios tabletės.

Tai absoliučiai realu padaryti naudojant paprastas fiziologines gudrybes, įdiegtas mumyse gamtos. Ir įdomiausia: tam, kad atstatytumėte tulžies nutekėjimą ir aktyvuotumėte fermentus, jums nereikės valandų valandas sėdėti lotoso pozoje ar gerti karčių abejotinos kilmės žolelių nuovirų. Viskas išsprendžiama tiesiog jūsų virtuvėje. Bet privalau jus perspėti apie žiaurią realybę: net jei praeisite mano 10 sekundžių testą puikiai, jei jūsų tulžies pūslė dirba kaip laikrodis ir jūs šiandien vakare paruošite grikius griežtai pagal mano slaptą gydomąjį metodą – yra trys rytiniai įpročiai, kurie nubrauks absoliučiai visą naudą. Jie akimirksniu spazmuos tulžies pūslę, sustabdys virškinimą ir vėl pavers idealų maistą toksišku nuodu. Jūs darote juos kiekvieną dieną visiškai automatiškai, net neįtardami, kad savo rankomis paleidžiate savigriovos procesą.

Kaip atstatyti tulžies nutekėjimą be tablečių? Kol geriate fermentus iš vaistinės, jūsų kasa tampa tingi. Reikia priversti kūną dirbti pačiam. Tačiau atminkite: net jei paruošite grikinius teisingai, yra 3 rytiniai įpročiai, kurie viską sugadins:

   1. Ledinis vanduo ryte: Šaltas vanduo sukelia temperatūrinį šoką, Odi sfinkteris užsidaro, tulžis lieka užrakinta.

   2. Pusryčiai streso būsenoje: Jei valgote sklaidydami naujienas telefone, jūsų smegenys yra „kovok arba bėk“ režime. Kraujas nuteka nuo žarnyno į raumenis, virškinimas fiziologiškai išsijungia.

   3. Valgymas einant ar stovint: Stačia kūno padėtis signalizuoja smegenims judėjimą, o ne virškinimą.

Paaiškinimas:  Odi sfinkteris (lot. sphincter Oddi) yra nedidelis, bet labai svarbus raumeninis vožtuvas, esantis ten, kur bendrasis tulžies latakas ir kasos latakas atsiveria į dvylikapirštę žarną. Jo pagrindinė užduotis – reguliuoti virškinimo sulčių (tulžies ir kasos fermentų) patekimą į žarnyną.

Taigi, jūs prabudote. Paspaudėte dešinę pašonę, pažiūrėjote į savo liežuvį ir, sakykime, su palengvėjimu iškvėpėte – aštrių skausmų nėra, sistema apskritai pasiruošusi dirbti. Jūs pilni pasiryžimo tiesiog šiandien pradėti maitintis teisingai ir atstatyti žarnyno gleivinę. Bet būtent šią akimirką, per pirmas 30 minučių po prabudimo, 90 % žmonių savo rankomis daro lemtingas klaidas. Einate į virtuvę ir automatiškai atliekate tris griaunančius veiksmus – tris rytinius įpročius, kurie momentaliai kaip jungiklio spragtelėjimu blokuoja tulžies pūslės ir kasos darbą. Ir jei jų nepašalinsite, net pati idealiausia gydomoji grikių košė, paruošta pagal mano slaptą metodą, supus jūsų žarnyne nuodydama organizmą. Išnagrinėkime šiuos nematomus priešus.

Priešas numeris vienas – stiklinė ledinio ar vėsaus vandens ryte. Šis įprotis atėjo pas mus iš blizgių fitneso tinklaraščių. Žmonėms įteigė, kad šaltas vanduo žvalina ir užveda metabolizmą, versdamas kūną eikvoti kalorijas jo sušildymui. Skamba logiškai, tiesa? Bet gastroenterologijos požiūriu tai gryna beprotybė. Prisiminkite mūsų praeitą pokalbį apie Odžio sfinkterį – tą patį mažytį raumeninį vožtuvą. Bet koks raumuo mūsų kūne, staiga susilietęs su šalčiu, ką daro? Teisingai – spazmuoja, susitraukia. Kai į tuščią, šiltą, atsipalaidavusį po miego skrandį įpilate stiklinę šalto vandens, jūs savo virškinimo sistemai surengiate temperatūrinį šoką. Sfinkteriai aklinai užsitrenkia, tulžies latakai susitraukia, jūsų vidinis čiaupas užsukamas. Jūs dirbtinai sukuriate sau tulžies zastovį tiesiog ryte. Koks jau čia virškinimas!

IV dalis

Priešas numeris du – pusryčiai streso ir informacinės perkrovos būsenoje. Turėjau pacientą Igorį, 42 metų, biržos analitiką. Jis turėjo idealų racioną, sudarytą brangaus nutriciologo, bet sirgo sunkiausiu refliuksu ir pūtimu. Mes ilgai negalėjome suprasti priežasties, kol paklausiau, kaip būtent vyksta jo pusryčiai. Paaiškėjo, kad Igoris valgė savo supernaudingą maistą tuo pačiu metu vartydamas telefone naujienų suvestines ir krentančių rinkų grafikus. Kas vyksta tą akimirką organizme? Mūsų nervų sistema dalijasi į dvi dalis: simpatinę (režimas „mušk arba bėk“, akseleratoriaus pedalas) ir parasimpatinę (režimas „ilsėkis ir virškink“, stabdžio pedalas). Jos negali dirbti vienu metu! Kai skaitote nerimą keliančias naujienas, jūsų smegenys suvokia tai kaip grėsmę gyvybei. Išsiskiria kortizolis ir adrenalinas. Organizmas akimirksniu perskirsto kraują – jis nuteka nuo skrandžio ir žarnyno ir priplūsta į raumenis bei smegenis. Virškinimas fiziologiškai išsijungia. Kūnui ne iki košės virškinimo, jam reikia gelbėtis nuo kardadančio tigro! Maistas krenta į skrandį, kur nėra nei rūgšties, nei fermentų, ir tiesiog guli ten negyvu svoriu.

Priešas numeris trys – valgymas skubant arba stovint. Jūs vėluojate į darbą, sumetate į save pusryčius stovėdami prie stalviršio arba kramtote sumuštinį kol šildote mašiną. Mechanika čia ta pati: vertikali, įtempta kūno padėtis ir raumenų aktyvumas signalizuoja smegenims: „Mes judame, mes kažkur bėgame!“. O maisto virškinimas reikalauja ramybės. Kramtyti einant reiškia siųsti į skrandį stambius, seilėmis nesuvilgytus gabalus, kurie garantuotai traumuoja uždegiminę gleivinę ir sukels rūgimą vakarop. Šie trys priešai – šaltis, stresas ir skubėjimas – garantuotai paverčia bet kokį naudingą maistą nuodu.

Bet kai tik pašalinsite šiuos griaunančius veiksnius, į jų vietą reikia pastatyti įpročius-gynėjus – tuos pačius paprastus fiziologinius trigerius, kurie natūraliu būdu atidarys tulžies latakus ir privers kasą išmesti galingą virškinimo sulčių porciją. Ir štai kaip mes pagaliau uždarysime klausimą: kaip užvesti fermentų gamybą be jokios tabletės.

Pirmas gynėjas – šiltas vanduo. Vietoj ledinio šoko duokite organizmui gamtinę „No-špą“. Išgerkite ryte vieną-dvi stiklines vandens, pašildyto iki 45–50 laipsnių. Tai gero karšto arbatos temperatūra, kurią galima gerti mažais gurkšneliais nesiplikant. Karštas vanduo tiesiog ištirpdo naktines gleives skrandyje, sušildo audinius, atpalaiduoja lygiuosius raumenis ir minkštai praveria tą patį Odžio sfinkterį. Tulžies pūslė gauna signalą: „Kelias laisvas, galima dirbti!“.

Antras gynėjas – kartumynai prieš valgį. Fermentai neišsiskiria šiaip sau, jiems reikia skonio signalo. Ant mūsų liežuvio šaknies išsidėstę receptoriai, reaguojantys į kartų skonį. Kai tik kartumas paliečia liežuvį, klajojančiuoju nervu į smegenis lekia signalas, o iš ten tiesiai į tulžies pūslę ateina įsakymas: „Susitrauk!“. Todėl 10 minučių iki valgio suvalgykite porą gražgarsčių (rukolos) lapelių, pakramtykite petražolės šakelę arba padarykite gurkšnį vandens su šaukšteliu natūralaus obuolių acto. Tai galingiausias, moksliškai įrodytas sekrecijos stimuliatorius.

Trečias ir pats svarbiausias gynėjas – teisingi riebalai. Prisiminkite Michailą, kuris springo sausa virta grikių koše be gramo aliejaus. Tai buvo jo antra lemtinga klaida. Tulžis neišsiskiria angliavandeniams. Tulžis neišsiskiria baltymams. Tulžis – tai emulgatorius, ji sukurta gamtos išskirtinai riebalų skaidymui. Jei jūsų valgyje nėra riebalų, tulžies pūslė net nepajudės. Todėl į jūsų gydomuosius grikius gyvybiškai būtina pridėti teisingų riebalų. Idealus variantas – lydytas sviestas (Ghee). Jis neturi laktozės ir kazeino, priešingai nei paprastas sviestas, užtat turtingas sviesto rūgštimi – tuo pačiu butiratu, kuris, kaip jau žinome, gydo prakiurusį žarnyną. Alternatyva – geras nerafinuotas pirmo spaudimo alyvuogių aliejus. Riebalai suteps maisto gumulą, stimuliuos galingą tulžies išmetimą, kuris nukenksmins maistą ir aktyvuos fermentus. Būtent taip mes visiškai išsprendžiame mūsų ankstesnę problemą: apsauginiai įpročiai ir produktai – karštas vanduo ir teisingi riebalai – užveda jūsų tulžį ir fermentus geriau ir efektyviau nei bet kokios vaistinės tabletės.

Jūs susigrąžinate savo kūnui gamyklinius nustatymus. Atstatote natūralią biochemiją, kurioje maistas virškinamas, o ne pūva. Bet čia bet kuriam normaliam, užimtam žmogui kyla visiškai dėsningas klausimas. Ir tai yra ta pati kliūtis, į kurią sudūžta visi geri ketinimai pradėti sveiką gyvenimą: kaip būtent integruoti visa tai į vieną paprastą kasdienį ritualą? Paklausykite: reikia teisingai paruošti kruopą, kad nužudytume fito rūgštį ir išsaugotume krakmolą. Reikia pašildyti vandenį. Reikia rasti kartumynų. Reikia pridėti aliejaus. Skamba taip, tarsi jums tektų keltis pusantros valandos anksčiau ir samdyti šefą, kad jis burtų virš jūsų pusryčių. O juk jums reikia ruošti vaikus į mokyklą, lyginti marškinius ir bėgti į darbą. Teorija skamba gražiai, bet aš puikiai suprantu – jūs neturite laiko rytais burtis prie puodų. Aš jo irgi neturiu. Todėl sau sukūriau „geležinį tinginio algoritmą“. Leiskite man įsileisti jus į savo virtuvę ir parodyti, ką darau kiekvieną vakarą, likus 2 minutėms iki miego.

Kaip paleisti fermentus be tablečių?

   1.     Šiltas vanduo ryte: Gerkite 1–2 stiklines 45–50 laipsnių temperatūros vandens. Tai atpalaiduoja lygiuosius raumenis ir atidaro tulžies kelius.

   2.     Kartumynai prieš valgį: Mūsų liežuvio receptoriai, pajutę kartumą, siunčia signalą į smegenis, o šios – į tulžies pūslę: „Traukis!“. Suvalgykite rukolos lapelį ar petražolę prieš pusryčius.

   3.     Teisingi riebalai: Tulžis neišsiskiria į angliavandenius ar baltymus, ji skirta tik riebalams. Į grikinius būtina įdėti lydyto sviesto (Ghi) arba kokybiško alyvuogių aliejaus.

Pereikime nuo gražios teorijos prie rūsčios, bet labai paprastos praktikos. Esu praktikuojantis gydytojas, vyras, tėvas – mano diena surašyta minutėmis. Puikiai suprantu, kad jūs, kaip ir aš, neturite nė mažiausio noro keltis 6 valandą ryto, kad užsiimtumėte sudėtinga kulinarija, matuotumėte gramus ir stovėtumėte prie viryklės. Jei sveika mityba reikalauja iš jūsų herojiškų pastangų ir atima gyvenimo valandas – jūs mesite ją po savaitės. Tai žmogaus psichikos dėsnis. Todėl sau sukūriau „geležinį tinginio algoritmą“. Mano asmeninis auksinis protokolas užtrunka lygiai 120 sekundžių. Ir pagrindinė jo gudrybė ta, kad šias 2 minutes aš skiriu ne ryte, kai kiekviena sekundė svarbi, o vakare, tiesiog prieš miegą. Būtent dabar mes galutinai uždarysime mūsų pagrindinį klausimą: koks būtent būdas paverčia grikius iš potencialaus uždegiminio agento į galingiausią vaistą jūsų kraujagyslėms ir žarnynui. Šis metodas vadinamas fermentacija arba fermentiniu mirkymu.

Žingsnis pirmas – teisingo grūdo pasirinkimas. Pamirškite tuos rudus apkepintus grikius, kurie guli kiekvienoje prekybos centro lentynoje. Jie jau negyvi! Juos apkepino gamykloje aukštose temperatūrose, kad pailgintų galiojimo laiką. Mums reikia gyvų žaliųjų grikių. Jie atrodo šviesūs, turi lengvą žalsvą atspalvį ir subtilų riešutų aromatą.

Žingsnis antras – paruošimas. Vakare, kol laukiate, kol užvirs arbatinukas, arba prieš eidami valytis dantų, paimate pusę stiklinės žaliųjų grikių, kruopščiai nuplaunate juos po tekančiu vandeniu sietelyje, kad nuplautumėte dulkes. Supilate į stiklinį stiklainį arba gilią keraminę dubenėlį. Jokio plastiko! Fermentacijos metu jis gali išskirti toksinus.

Žingsnis trečias – fito rūgšties „nulaužimas“. O dabar pati didžiausia magija. Prisiminkite tą patį nepramušamą seifą iš fito rūgšties, kuris blokuoja geležį ir magnį. Vanduo jo neatidarys. Verdantis vanduo jo neįveiks. Vienintelis dalykas, galintis neutralizuoti fitatus – tai silpnai rūgštinė terpė. Nuplautus žaliuosius grikius užpilate filtruotu kambario temperatūros vandeniu taip, kad vanduo apsemtų kruopas maždaug 1–2 cm, ir pridedate gamtinį oksidatorių: vieną valgomąjį šaukštą natūralaus nepasterizuoto obuolių acto, arba valgomąjį šaukštą šviežiai spaustų citrinos sulčių, arba porą šaukštų gyvo kefyro.

Žingsnis ketvirtas – laikas. Jūs tiesiog viską išmaišote šaukštu, uždengiate stiklainį kvėpuojančiu audiniu arba sandariai neuždarytu dangteliu ir paliekate tiesiog ant virtuvės stalo iki ryto. Jei bute per karšta (virš 25 laipsnių), galima įdėti į šaldytuvą, bet procesas vyks šiek tiek lėčiau. Viskas! Jūsų 2 minutės baigėsi, jūs einate miegoti, o jūsų virtuvėje pradeda dirbti tikra biocheminė laboratorija. Per 8–12 naktinio poilsio valandų silpnai rūgštinė terpė tausojančiai, be agresyvaus kaitinimo ištirpina fito rūgštį. Iki ryto visi mineralai – geležis, cinkas, magnis – pereina į 100 % bioprieinamą formą. Jūsų žarnynas įsiurbs juos akimirksniu! Tuo pačiu, kadangi mes nevirėme kruopų, toji perlų gija iš gydomojo atsparaus krakmolo lieka absoliučiai sveika. Grikiai įgeria vandenį, išsipučia, tampa minkšti, bet išlaiko savo sudėtingą ląstelinę struktūrą. Ir štai taip elegantiškai mes išsprendžiame laiko trūkumo problemą – jūsų sveiki pusryčiai jau pasigamino patys, kol matėte sapnus.

Pažiūrėkime, kaip atrodo visas mano auksinis protokolas per dieną. Rytas: 5 minutės sau. Atsikeliate, neimate į rankas telefono su naujienomis, einate į virtuvę ir išgeriate vieną-dvi stiklines maloniai karšto vandens (45–50 laipsnių). Tuo nuplaunate naktines gleives nuo skrandžio, sušildote jį ir minkštai, be streso, atidarote tulžies pūslės sfinkterį. Tada paimate savo stiklainį su fermentuotais grikiais. Vanduo bus beveik visas susigėręs, o pati kruopa išskirs šiek tiek gleivių. Tai normalu, tai tirpi ląsteliena, kuri gydo skrandžio sieneles. Galite ją nuplauti švariu vandeniu, jei nemėgstate lengvos rūgštelės, arba palikti kaip yra. Išdedate šią minkštą, gyvą košę į lėkštę. Kad paleistumėte galingą tulžies išmetimą, pridedate pilną arbatinį šaukštelį lydyto sviesto (Ghee) arba kokybiško alyvuogių aliejaus. Užbarstote žiupsnelį jūros druskos ir šiek tiek kartaus žalumyno, pavyzdžiui, gražgarsčių. Atsisėdate ir ramiai, kruopščiai kramtydami, tai suvalgote. Skonis – nuostabus! Tekstūra stangri, šiek tiek traški, su giliu riešutų poskoniu. Jūs negaunate cukraus šuolio, gaunate tolygią, švarią energiją, kuri maitins jūsų smegenis ir raumenis artimiausias 5 valandas.

Pereikime prie mano „tinginio algoritmo“ – užtruksite tik 120 sekundžių vakare. Receptas:

  1.     Pasirinkimas: Jums reikia ne rudų, o žalių grikių. Jie yra gyvi.

  2.     Paruošimas vakare: Pusę stiklinės grikių nuplaukite, suberkite į stiklinį indą (ne plastiką!).

  3.     Seifo nulaužimas: Užpilkite kambario temperatūros vandeniu ir pridėkite silpnos rūgšties – šaukštą obuolių acto, citrinos sulčių arba gyvo kefyro. Tai per naktį ištirpdys fito rūgštį.

  4.     Laikas: Palikite ant stalo 8–12 valandų. Ryte mineralai bus laisvi, o atsparusis krakmolas – nepažeistas.

V dalis

Diena: gijimo režimas. Tai kritiškai svarbus etapas. Dėka to, kad mūsų grikiai išsaugojo sudėtinius angliavandenius, o teisingi riebalai suteikė gilaus sotumo jausmą, jūs tiesiog nenorėsite valgyti. Jums nedrebės rankos iš bado po 2 valandų. Ir čia pagrindinė mano protokolo taisyklė: jokių užkandžiavimų! Jokių sausainių su kava, jokių obuoliukų bėgant. Jūs duodate savo žarnynui 4–5 valandų pauzę. Medicinoje tai vadinama „migruojančio motorinio komplekso“ veikimo laiku. Įsivaizduokite, kad tai vidinė jūsų virškinimo trakto šluota. Ji įsijungia tik tada, kai skrandis tuščias, ir iššluoja iš plonojo žarnyno maisto likučius, toksinus ir perteklines bakterijas, neleisdama jiems pūti. Kol jūs nekramtote, jūsų žarnynas gydosi pats. Vakaras: grįžimas į pradžią. Vakarieniaujate lengvu baltymu ir daržovėmis, ir likus 2 minutėms iki miego nuplaunate pusę stiklinės žaliųjų grikių, užpilate vandeniu su lašeliu citrinos ir einate miegoti. Ciklas užsidaro.

Pamenu, kaip pervedžiau į šį protokolą savo pacientę Jeleną. Ji buvo klasikinis „užkandžiautojas“ – nuolat ką nors kramtydavo, nes jos standartinės košės greitai sudegdavo, palikdamos ją alkaną ir piktą. Ji sirgo sunkiausiu SIBO (perteklinio bakterijų dauginimosi sindromu) ir turėjo išpūstą pilvą. Kai ji perėjo prie šio tingaus vakarinio recepto, paskambino man po 4 dienų apimta lengvo šoko: „Ruslanai, aš šiandien pamiršau papietauti. Aš tiesiog nenorėjau valgyti! Mano galva visiškai šviesi, o pilvas vakarop pirmą kartą per 5 metus liko plokščias“. Štai ką su kūnu daro stabilus insulino lygis ir sveika gleivinė. Mes išnagrinėjome visą biochemiją, sudėjome dėlionę iš simptomų, kuriuos laikėte senėjimu. Dabar tiksliai žinote, kodėl sirgote, kokias klaidas darėte virtuvėje kiekvieną rytą ir kaip būtent visa tai ištaisyti naudojant paprastą dviejų minučių ritualą.

Žinios dabar jūsų rankose. Bet žinoti kelią ir jį nueiti – tai du visiškai skirtingi dalykai. Būtent dabar stovite kryžkelėje. Rytojaus rytas gali tapti tikslia šiandienos kopija: tas pats rūkas galvoje, tas pats patinęs liežuvis, tas pats sunkumas ir guodžiantis melas sau: „Na, tai tiesiog amžius, nieko nepadarysi“. Arba rytojaus rytas gali tapti pirma jūsų regeneracijos diena. Receptas iki juoko paprastas, mokslas už jo – nepriekaištingas ir patikrintas praktikos metais. Trūksta tik vieno elemento – jūsų asmeninio valingo sprendimo. Ar pakaks jums disciplinos sulaužyti ilgametį įprotį ir skirti šiandien vakare 2 minutes savo laiko? Bet prieš uždarydami šį vaizdo įrašą, privalau užduoti jums vieną finalinį, kraštutinai nemalonų klausimą. Šis klausimas nulems, ar nutrauksite šį užburtą ligų ratą, ar po 5 minučių pamiršite viską, apie ką kalbėjome. Ar esate pasirengę tai išgirsti?

Tas pats finalinis, kraštutinai nemalonus klausimas skamba taip: „Kodėl manote, kad jūsų sveikata turi jums kainuoti kančias, bet tuo pačiu visiškai netikite paprastais sprendimais?“. Atsakykite sau sąžiningai. Mes metais gyvename paradigmoje, kur gydymas asocijuojasi su skausmu, griežtais ribojimais, brangiais preparatais ir daugiavalandinėmis eilėmis. Jei gydytojas išrašo jums dešimties vaistų sąrašą už pusę jūsų algos, galvojate: „O, tai rimtas požiūris, šis daktaras mane išgelbės“. Bet kai gydytojas su dvidešimties metų stažu sako jums, kad sisteminiam uždegimui sustabdyti reikia tiesiog nustoti virinti kruopą ir skirti lygiai 2 minutes vakare šaukštelio obuolių acto pridėjimui – jūsų smegenys pradeda priešintis. Jos šnibžda: „Tai per daug paprasta, tai kažkokia nesąmonė, jei tai veiktų, visi taip darytų“. Būtent į šį psichologinį barjerą sudūžta daugumos žmonių sveikata.

Ar pakaks jums disciplinos? Juk tikroji disciplina šiuo atveju – tai ne gebėjimas sukąsti dantis ir kęsti neskanią, sausą virtą košę. Tikroji disciplina – tai gebėjimas įveikti nuosavą skepticizmą ir leisti fiziologijai atlikti savo darbą. Turėjau pacientą Sergejų, 48 metų. Pagal profesiją jis inžinerius, visiškai analitiško, griežto būdo žmogus. Jis atėjo pas mane su sunkiausiu reaktyviu žarnynu. Jo gleivinė buvo tiek uždegiminė, kad po įprastų pusryčių pilvas padidėdavo, prasidėdavo tachikardija, o per pietus užklupdavo toks silpnumas, kad jis tiesiog negalėdavo susikoncentruoti į brėžinius. Išrašiau jam šį patį dviejų minučių auksinį protokolą. Paspaudėme rankas ir jis išėjo. Po mėnesio Sergejus grįžta, sėdasi į kėdę ir aš matau iš jo veido: stebuklas neįvyko. Veido spalva pilka, po akimis maišai. Atidarau jo mitybos dienoraštį ir matau: pusryčiai – virta apkepinta grikių košė, virto kiaušinio arbata. Klausiu: „Sergejau, kodėl toliau verdate rudą kruopą? Mes juk išsamiai aptarėme fito rūgšties ir atsparaus krakmolo mechanizmą!“. O jis žiūri į mane ir atsako: „Daktare Ruslanai, na, būkime rimti. Turiu dešimties metų žarnyno uždegimą, apėjau tris gastroenterologus, išgėriau kilogramus tablečių. Jūs rimtai manote, kad aš pasveiksiu nuo to, kad tiesiog pamerksiu kažkokią žalią kruopą kefyre nakčiai? Tai nemoksliška. Virti – saugu, tai užmuša bakterijas, o jūsų metodas – tai kažkoks šamanizmas. Neturiu laiko šiems eksperimentams“.

Sergejus pateko į klasikinę spąstų situaciją – jis tikėjo, kad ligos sudėtingumas reikalauja tokio pat neįtikėtino sudėtingumo gydyme. Tada pasiūliau jam lažybas: „Sergejau, kaip inžinierius inžinieriui – duokite man lygiai 7 dienas. Tik vieną savaitę. Darote griežtai tai, ką pasakiau. Skiriate savo 120 sekundžių vakare. Jei po 7 dienų jūsų pilvas vėl išsipūs, o galvoje bus rūkas – aš viešai pripažinsiu savo neteisumą ir visiškai apmokėsiu jūsų kitą gydymo kursą bet kurioje klinikoje. Bet jei tai suveiks – pripažinsite, kad jūsų užsispyrimas jus žudė“. Jis sutiko. Trečią eksperimento dieną jis paskambino man pats. Jo balse jautėsi akivaizdus pasimetimas: „Ruslanai, aš nesuprantu, kaip tai veikia. Suvalgiau tą šaltą fermentuotą porciją su aliejumi, laukiau, kada prasidės burbuliavimas. Praėjo valanda, dvi, trys – o ten tyla! Man pirmą kartą per 10 metų po valgio pilve tylu ir aš nenoriu miegoti“. Septintą dieną jam dingo rytinis paburkimas, nes pagaliau nuėmėme insulino sūpynes. Jo žarnynas nustojo eikvoti megavatus energijos tam, kad prastumtų negyvą virtą masę. Bakterijos gavo savo atsparųjį krakmolą, pradėjo gaminti sviesto rūgštį ir uždegimas pradėjo rimti tiesiog per savaitę. Jam nereikėjo geležinės valios – jam reikėjo tik drąsos atlikti vieną mažą neįprastą veiksmą.

Ir štai dabar šis pasirinkimas stovi prieš jus. Jūsų „negrįžtamas taškas“ yra ne vaistinėje ir ne chirurgo kabinete – jis yra šiandien vakare jūsų virtuvėje. Jūs turite žinių apie tris virškinimo tipus, turite raudonųjų vėliavų supratimą, žinote, kaip tulžies pūslės spazmas žudo bet kokią naudą, ir turite rankose nuoseklų receptą, kuris apeina visus šiuos spąstus. Liko tiek nedaug – tiesiog įberti kruopų į stiklainį ir įpilti vandens. Tikiu, kad galite tai padaryti.

Bet prieš jums einant pirkti teisingų žaliųjų grikių, noriu paprašyti, kad mes kartu atliktume atvirą klinikinį mini-tyrimą tiesiog čia ir dabar. Pasakykite maksimaliai sąžiningai: kaip dažnai dabar valgote paprastus virtus apkepintus grikius ir, svarbiausia, ar pastebėdavote po jų tą patį sunkumą, lengvą pūtimą ar neįveikiamą mieguistumą valandą po valgio? 

Esate ne vieni, - tūkstančiai žmonių patiria tuos pačius simptomus, tiesiog niekas anksčiau jų nesiejo su „pačia naudingiausia“ dieta. Ši komentarų bazė taps geriausiu įrodymu to, apie ką nerašo pasenusiuose vadovėliuose.

Mes čia ne šiaip aptarinėjame receptus – mes grąžiname jums jūsų sveikatos kontrolę, nuimdami „makaronus“ nuo ausų, kuriuos mums kabina maisto pramonės rinkodarininkai. Ir čia privalau padaryti vieną kraštutinai svarbų perspėjimą: tai, ką matote „YouTube“, yra tik ledkalnio viršūnė. Šios platformos taisyklės ir algoritmai sukurti taip, kad daugelio gilių medicininių temų, griežtų konkrečių preparatų apžvalgų, tikslių dozių ir specifinių žarnyno atstatymo protokolų čia publikuoti tiesiog negalima. Sistema gali tai palaikyti „medicinine dezinformacija“, nes mes einame prieš klasikinį farmakologinį modelį, kuriam naudinga, kad visą gyvenimą pirktumėte tabletes nuo simptomų. Todėl visa vertingiausia, giluminė informacija yra mano „Telegram“ kanale. Ten publikuoju podkastus su realių tyrimų analizėmis, duodu konkrečius teisingų aliejų pavadinimus, dalinuosi schemomis, kurias naudoju uždaruose priėmimuose. Būtinai užsiprenumeruokite „Telegram“ tiesiog dabar.

Aš neparduodu jums stebuklingų piliulių ar maratonų – mano tikslas suteikti jums žinias. Vertinu kiekvieną iš jūsų. Saugokite savo gleivinę, nemaitinkite uždegimų ir prisiminkite: jūsų sveikata prasideda ne poliklinikoje, ji prasideda jūsų lėkštėje.

Bet neskubėkite atsipalaiduoti! Jūs dabar žinote, kaip teisingai paruošti maistą, žinote, kaip užvesti tulžį, bet ką, jei pasakysiu, kad pirmas gurkšnis skysčio, kurį padarysite iškart po šių idealių gydomųjų pusryčių, gali arba 10 kartų sustiprinti geležies įsisavinimą, arba akimirksniu nuplauti visus šiuos su tokiu vargu gautus vitaminus tiesiai į tualetą? Galite viską padaryti idealiai, o tada užmušti rezultatą vienu įprastu gėrimo puodeliu. Kitą kartą išnagrinėsime „auksinės valandos po valgio“ paradoksą ir gėrimą, kuris blokuoja jūsų kraujodaros sistemą. Įsitikinkite, kad skambutis paspaustas, kad nepraleistumėte šio epizodo. Iki susitikimo, draugai, jūsų 120 sekundžių prasideda šiandien vakare!

Jūsų dienos protokolas:

• Rytas: 1–2 stiklinės karšto vandens (45–50°C). Tada jūsų fermentuoti grikiai. Galite juos perplauti. Įdėkite šaukštą Ghi sviesto, žiupsnelį druskos ir žalumynų. Tai suteiks energijos 5 valandoms be cukraus šuolių.
• Diena: Jokių užkandžių! Tarp valgių darykite 4–5 valandų pertrauką. Tuo metu veikia „vidinė šluota“ – migruojantis motorinis kompleksas, kuris išvalo žarnyną.
• Vakaras: Lengvi baltymai ir daržovės. Prieš miegą – 2 minutės grikių užmerkimui kitai dienai.

SANTRAUKA  DI

GRIKIAI IŠGELBĖS NUO VISŲ LIGŲ!

Bet tik jei juos ruošite būtent šiuo būdu...

Štai  santrauka apie tai, kaip teisingai paruošti grikius, kad jie taptų vaistu, o ne uždegimo šaltiniu:

Pagrindinė problema: Klaidingas ruošimas

Dauguma žmonių grikinius ruošia neteisingai – verda juos 100°C temperatūroje. Toks procesas:

• Sunaikina atsparųjį krakmolą: Naudingas krakmolas virsta paprastu cukrumi, sukeliančiu insulino šuolius.
• Neatidaro „fito rūgšties seifo“: Fito rūgštis lieka aktyvi, ji blokuoja mineralų (geležies, magnio) įsisavinimą ir netgi „išplauna“ mineralus iš jūsų organizmo.
• Sukelia uždegimą: Dėl netinkamo apdorojimo maistas žarnyne pradeda rūgti, pučia pilvą ir sukelia lėtinį nuovargį.

Gydomasis receptas: „Šaltas užpylimas“

Norint gauti maksimalią naudą, reikia naudoti ne rudus (kepintus), o žalius grikius.

Paruošimo eiga (užtrunka 120 sekundžių vakare):

1. Nuplaukite: Pusę stiklinės žalių grikių nuplaukite po vandeniu.
2. Užpilkite: Sudėkite į stiklinį indą ir užpilkite kambario temperatūros vandeniu.
3. Rūgštinkite: Įpilkite 1 šaukštą obuolių acto arba citrinos sulčių. Rūgšti terpė neutralizuoja fito rūgštį ir atpalaiduoja mineralus.
4. Laikas: Palikite per naktį (8–12 valandų). Ryte grikiai bus minkšti, gyvi ir paruošti valgyti be virimo.

3 Auksinės taisyklės virškinimui paleisti

Net ir geriausia košė nebus naudinga, jei jūsų virškinimo traktas bus „užrakintas“. Dr. R. Karimovas siūlo:

• Šiltas vanduo (45–50°C): Gerkite ryte prieš valgį, kad atpalaiduotumėte tulžies latakus.
• Kartumynai: Prieš valgį suvalgykite rukolos ar petražolių – tai duoda signalą tulžies pūslei išskirti tulžį.
• Teisingi riebalai: Į paruoštą košę būtinai įdėkite šaukštą Ghi sviesto arba alyvuogių aliejaus. Tulžis išsiskiria tik reaguodama į riebalus, o be jos maistas nebus tinkamai dezinfekuotas ir suvirškintas.

Rezultatas

Laikantis šio protokolo:

• Sustabdomas sisteminis organizmo „rūdijimas“ (uždegimas).
• Dingsta pilvo pūtimas ir „rūkas“ galvoje.
• Stabilizuojasi cukraus kiekis kraujyje, atsiranda ilgalaikė energija be užkandžiavimo poreikio.